Nenoriu matyti vaikų ir anūkų. Aš turiu teisę pagyventi sau pensijoje?
Man 59, išauginau dukrą ir sūnų – jie jau turi savo šeimas ir vaikus. Su vyru išsiskyrėme prieš 10 metų, tačiau visiškai nesijaučiu vieniša. Yra mylimas darbas, laisvalaikiu siuvinėju, gyvenu su geriausia drauge.
Prieš 2 metus mirė vaikystės draugės vyras ir ji liko viena dviejų kambarių bute. Iš pradžių važinėdavau pas ją su nakvyne, kad padėčiau pakelti netektį, o paskui Nijolė pasiūlė man persikelti pas ją.
Dukrą ir anūkus labai myliu, tačiau gyventi taip vieni kitiems ant galvų tiesiog nepakeliama. Persikėlusi pas Nijolę lyg rojun papuoliau – tyla, tvarka, vakariniai pasisėdėjimai virtuvėje, pokalbiai iš širdies. Per išeigines imam dviračius ir važinėjamės po mišką ar parką, vaikštome į teatrus, kiną, parodas.
Aš pensijoje, bet dar dirbu – turiu nedidelį rankdarbių prekių skyrelį parduotuvėje. Nijolė irgi dirba, todėl paeiliui tvarkome butą, einame apsipirkti ir ruošiame maistą.
Per 2 metus tarp mūsų nekilo nė vieno konflikto, net mažiausio barnio.
O štai „praeitame“ gyvenime po vienu stogu su dukra mes tą ir teveikėme, kad barėmės ir dažniausiai dėl to, kad aš atsisakydavau sėdėti su anūkais. Aš tada užėmiau principinę poziciją – savo vaikus aš su vyru užauginau, be močiučių pagalbos ir auklėti anūkų nesiruošiu.
Taip, aš jiems perku drabužius, dovanas, skanėstus, veduosi į atrakcionų parką, tačiau būti pririštai prie jų – tikrai ne. Paprasčiausiai noriu pagyventi sau ir savo malonumui – aš ką, šito nenusipelniau?
