Neseniai iš jaunos poros nusipirkome seną namą kaime. Užėjus vidun apsiverkiau, o vyras puolė į neviltį
Nusipirkome namą kaime. Jį pardavė jauna pora, esą, tėvams sodybos nereikia, o močiutė mirė prieš metus. Po močiutės mirties į namą niekas neužėjo, tik va parduoti atvažiavo.
Klausiame, daiktus pasiimsite? Jie mums – o kam? Mums jų nereikia, jei jums nieko nereikia, galite išmesti.
Vyras pažvelgė į sienas ir sako:
– O kodėl fotografijų nepasiėmė?
Nuo kaimiško namo sienų į mus žiūrėjo moterys, vyrai, vaikai. Anksčiau mėgo sienas fotografijomis puošti. Pamenu, pas močiutę atvažiuoji, o pas ją nauja fotografija rėmelyje, mano ir sesutės.
Kai močiutės nebeliko, mes pakabinome jos fotografiją ant sienos ir dabar, atvažiavę į kaimą (kuris ėmė vadintis sodyba), visada ryte močiutei siunčiame oro bučinį.
Ir atrodo, kad namie iškart pakvimpa pyragais. Ir jaučiamas močiutės buvimas. Senelio mes niekada nematėme, jis žuvo karo metu, tačiau jo fotografija kabo centre, močiutė apie jį daug pasakojo, o mes tuo metu žiūrėjome į nuotrauką ir mums atrodė, kad senelis sėdi su mumis, tik buvo keista, kad jis jaunas, o močiutė jau sena. O dabar šit jos fotografija kabo šalia jo.
Man šios išblukusios nuotraukos tokios brangios, kad jei reikėtų rinktis, ką pasiimti, aš neabejodama imčiau fotografijas. O čia jas ne šiaip paliko vienišas ant sienos ir albumuose, bet ir ciniškai nurašė į senienas.
Iš kur aš tai žinau? Ji jiems rašė laiškus. Iš pradžių rašė ir siuntė. Be atsakymo. O paskui nustojo siųsti ir ir trys tvarkingos meilės ir švelnumo krūvelės taip ir atgulė komodoje.
Prisipažįstu, perskaičiau. Ir supratau, kodėl ji jų nesiuntė. Pabūgo, kad pasimes, o čia jie saugūs, ji galvojo, kad po jos mirties jie visgi perskaitys. Kad nemirtų šeimos vertybės, kad prisimintų močiutę.
Kaip tai išmesti?
– Gal nuvežkime jos vaikams? – su ašaromis pasiūliau vyrui.
– To negalima išmesti. Manai, jie geresni už anūkus? – abejodamas nutęsė vyras. – Nė karto nepasirodė.
– Gal jie seni, ligoti, maža kas…
– Aš jiems paskambinsiu, paklausiu.
Per anūkus susižinojome telefoną ir išgirdome žvalų moterišką balsą:
– Oi, meskite jūs viską lauk! Ji mums tuos laiškus krūvomis siųsdavo, mes jų nė neskaitydavome pastaruoju metu! Ji ten neturėdavo ką veikti, tai ir rašinėdavo iš nuobodulio.
Vyras nė neišklausęs numetė telefoną. Po penkių minučių pauzės sako:
– O žinai ką? Tu juk rašytoja, tai ir perrašyk iš tų laiškų apsakymus.
– Aha, o jie paskui teisių pareikalaus…
– Taip, jie, aš įsitikinęs, jie ir knygų neskaito! – nusišaipė vyras.
– Tačiau dėl tavęs nuvažiuosiu pas juos, paimsiu raštišką leidimą.
Ir jis išties nuvyko ir apiformino viską pas notarą. O aš tuo metu susiruošiau į rūsį. Žinote, kaimo namuose tiesiai iš namo nusileidi po grindimis ir ten yra rūsys. Ten vėsu ir pilna stiklainių su daržovėmis, uogienėmis kiekvienoje lentynoje.
O ant kiekvieno stiklainio priklijuotas popierėlis su išblukusiu užrašu: „Voveraitės Ritai“, „Baravykai Mariui“, „Miškinės avietės Sauliukui“.
P.S. Močiutė turėjo 4 vaikus. Visi jie mirė anksčiau už ją (pagrinde nelaimingi atsitikimai), išskyrus paskutinę, vėlyvą dukrą, kuri viską nurašė į šlamštą.
O mama laukė, kol atvažiuos vaikai su anūkais, rūpestingai ruošė stiklainėlius, su meile ženklino. Ant paskutinių stiklainių su grybais praeitų metų data, jai tuo metu buvo 93 metai. 93 metai! O ji vaikščiojo į mišką anūkams rinkti uogų ir grybų!
O jie neatvažiavo ir net laiškų neperskaitė…
