Netekus mamos, netenkama ir dalies sielos…
Pats laikas pagalvoti apie tai, ar mes teisingai leidžiame laiką, ar pakankamai jo skiriame savo tėvams, vaikams ir antroms pusėms, juk bet kuriuo momentu bet kurio iš mūsų gali nebelikti.
Tie žmonės, kurie neteko savo mamos, puikiai supranta, kaip sunku tai išgyventi. Tuo metu atrodo, kad jūs netekote paties brangiausio šiame pasaulyje ir likote visiškai vieni. Toks jausmas kyla todėl, kad mama yra vienintelis žmogus, kuris su jumis buvo ilgiau už visus kitus.
Mama – tai visam gyvenimui
Mes niekada nesuprantame, kaip mama pergyvena dėl mūsų ir kiek verkia, kol patys netampame tėvais, kol pas mus neatsiranda tie, dėl kurių mes taip pat atsidavę pergyvensime. Tik tokiais momentais mes suvokiame, kiek ji dėl mūsų pergyveno, nemiegojo, kai sirgdavome ar vėlai grįždavome namo. Suprantame kodėl tiek barėsi ir kuo jai nepatiko mūsų draugai.
Dabar mes turime su kuo palyginti, juk savo vaikams mums irgi norisi paties geriausio. Bet mes kažkodėl pamirštame, kad netgi nepaisant to, kad mes jau suaugę, mama vis tiek dėl mūsų nerimauja ir verta dažniau jai skambinti, kviesti į svečius, leisti matytis su anūkais.
Su mama verta palaikyti šiltus santykius ir su džiaugsmu jai tai priminti.
Netekdami tokio artimo žmogaus mes suprantame, kad taip ir nespėjome jai tiek visko pasakyti. Mes pradedame sau priekaištauti už tai, kad neskambinome per išeigines ir šventes, kartais numesdavome ragelį, teisindamiesi užimtumu, ir neperskambindavome.
Žinia apie jos mirtį tampa didžiuliu smūgiu ir mums atrodo, kad niekas negali užpildyti mūsų netekties. Žinoma, gerai, jei mes patys turime šeimą, kuri gali palaikyti, mylimą sutuoktinį ar sutuoktinę, vaikus, kurie visada šalia. Tokiais momentais mus gali palaikyti tik tokie artimi žmonės, kurie irgi neteko jiems brangaus žmogaus.
Juk teisingai besiklostančiuose santykiuose anūkai ne mažiau skausmingai pakelia močiutės mirtį, kaip mes savo mamos. O ir mūsų antrajai pusei tai didelė netektis, juk neretai ji myli jūsų mamą kaip savo tikrąją. Todėl jos netektis ne priežastis nuolat verkti, o susimąstyti, kad savo artimiesiems jūs taip pat svarbūs ir kada nors jūsų vaikai taip pat verks, tačiau dėl jūsų ar jų laiko trūkumo jūs galite daug ko nespėti.
Jei jūs liekate vienas, pergyventi tokią netektį žymiai sunkiau. Jus galės suprasti tik tie, kurie jau išgyveno kažką panašaus. Kiti tiesiog neras palaikymo žodžių. Paguodą galima rasti tik brangių jums žmonių, kuriems jūsų skausmas kaip jų pačių, apsuptyje.
Taigi, pats laikas pagalvoti apie tai, ar mes teisingai leidžiame savo laiką, ar pakankamai jo skiriame savo tėvams, vaikams ir antroms pusės, juk bet kuriuo momentu bet kurio iš mūsų gali nebelikti.
Mirtis nieko nesigaili, tačiau tik nuo mūsų priklauso, kokį gyvenimą nugyvens tie žmonės ir kiek laimingi jie bus.
Paskambinkite savo artimiesiems, priminkite, kaip stipriai juos mylite, užgriūkite į svečius ar grįžkite namo su saldumynais ir pradžiuginkite juos. Skirkite dieną ir keliaukite ilsėtis visi kartu. Kad paskui netektų verkti, kad dėl darbo ar kitų rūpesčių jūs nieko nespėjote. Draugai ir darbas palauks, jūs dažnai jiems skiriate žymiai daugiau laiko, o štai artimieji gali ir nesulaukti.
