Nežinau, ką daryti? Nėščia nuo būsimo žento…
Aš viena auginu dukrą, man 42, dukrai 18. Šiandien ji studentė, aš nesuprantu, kaip taip greitai prabėgo laikas, kada ji spėjo užaugti. Aš jaučiausi vieniša, juk mes anksčiau kasdien buvome kartu, bendravome, vaikštinėjome ir kalbėjomės apie viską.
Neseniai dukra pranešė, kad sutiko vaikiną. Aš labai džiaugiausi dėl jos, pasakiau, kad atsivestų namo, supažindintų. Ji atsivedė. Berniukas buvo labai simpatiškas ir ne pagal metus protingas. Mes kalbėjomės visą naktį, o paskui pasakiau dukrai, kad jos pasirinkimas tinkamas.
Jie susitikinėjo, aš džiaugiausi, nors iki šiol jaučiausi vieniša. Galvojau, kad man virš 40 ir asmeninis gyvenimas baigtas. O paskui pagalvojau, o kodėl gi jau, juk atrodau kaip kokių 37-erių ir man viskas priešakyje. Ėmiau gražintis, dažniau išeiti su draugėmis į kavines ir klubus. Tačiau visi, kuriuos aš sutikdavau, norėjo vienadienių santykių, o man to nereikėjo.
Kartą dukra grįžo blogos nuotaikos, paklausiau, kas nutiko, ji pasakė, kad susipyko su vaikinu. Ir griežtai atsisakė kalbėtis šia tema. Sakė, kad daugiau su juo niekada nebus.
Po kelių dienų jis pats atėjo į namus, todėl kad dukra nekėlė ragelio. O ji tuo metu kažkur išbėgo su draugėmis. Pakviečiau vaikiną išgerti arbatos, tikėdamasi, kad grįš dukra ir jie pasikalbės. Mes sėdėjome, kalbėjomės, o paskui, nežinau kaip, bet mes pradėjome bučiuotis ir viskas baigėsi miegamajame.
O po kelių dienų jis vėl atėjo ir dukters vėl nebuvo namie. Ar specialiai nuspėjo, ar šiaip. Taip tęsėsi tris savaites. Dukra niekaip nenorėjo jam atleisti. O čia staiga pareiškė, kad suprato, jog už Danielių geresnio neras. Aš jam pasakiau, kad reikia grįžti pas dukterį ir padaryti ją laiminga. Jis sutiko. Jau sekančią dieną jie džiugiai burkavo virtuvėje.
Kažkuriuo momentu pajutau, kad man bloga, viskas skauda. Nusprendžiau nueiti į ligoninę, o ten gydytojas mane apstulbino.
Jis pasakė, kad aš nėščia. Aš buvau šoke. Ilgai galvojau… ir nusprendžiau pasilikti šį vaiką. Per pastaruosius 7 metus aš neturėjau nė vieno vyro, todėl tiksliai žinojau, kas šio vaiko tėvas.
Dukrą reikėjo kažkaip paruošti, pasakiau jai, kad pas mane atsirado vyriškis. Kaip ji džiaugėsi dėl manęs. Tačiau aš ją tuoj pat nutraukiau, pasakiusi, kad mes bendravome vos 3 savaites ir jis išėjo. Danielius buvo kartu su mumis ir viską suprato.
Pasakiau dukrai, kad turiu dar vieną naujieną ir jie abu įsitempė. Ir aš jiems pasakiau apie nėštumą. Dukra buvo šoke, o iš vaikino akių pamačiau, kad jis viską suprato. Tačiau aš daugiau nieko negalėjau pasakyti nei jam, nei dar kažkam.
Dukra su Danieliumi ruošiasi vestuvėms, o man auga pilvas. Ką daryti – nežinau. Tačiau nieko nesakau. Su Danieliumi mes daugiau nebendraujame, kadangi myliu savo dukterį ir rūpinuosi jos laime.
Mane jaudina tik viena, kad kai gims vaikas, jau nieko nebenuslėpsiu. Vaikštau į bažnyčią, meldžiuosi, kad dukrelė ar sūnelis būtų panašus į mane.
Neseniai, kai dukra buvo paskaitose, jis atėjo. Aš negalėjau atsispirti jo žavesiui ir pasidaviau. Paskui viską jam papasakojau, bet pasakiau, kad mes galime gyventi visi kartu, tik kad dukra nieko nežinotų.
Žinau, kad elgiuosi neteisingai, tačiau myliu juos abu, ką daryti. Danielius pažadėjo tylėti. O pats laukia to vaiko.
Jau paskutiniai mėnesiai, Danielius viskuo padeda, o dukra stebisi, iš kur toks gerumas. Aš jo nieko neprašau, jis viską daro pats. Man atrodo, kad dukrą tai neramina. Bijau, kad vaikinas neištvers ir viską papasakos. Kas tada bus?!
Suprantu, kad nėščiosios darosi labai sentimentalios ir baikščios, būtent tai man dabar ir vyksta. Nenoriu trukdyti dukros laimei. Jei reikės, aš visiškai pasitrauksiu į šalį, kad nekaitinčiau atmosferos. Tačiau tai bus paskui, dabar reikia sulaukti gimdymo, o ten bus matyti.
