„Nežinojau, kad man persodino širdį“:14-metės Ksenijos, kuri gyvena su donoro organu, istorija
Kai man buvo metai, pediatras įtarė, kad man širdies yda. Buvo atlikti tyrimai, liga pasitvirtino,mane operavo. Tai buvo srities kardiocentre. Aš greitai atsistačiau ir po mėnesio mane jau išrašė.
Po operacijos liko randai ir duobutė krūtinės ląstos srityje, kuri atsirado dėl gydytojų klaidos, bet netgi ji man netrukdo. Darželyje aš stebėjausi, kodėl kiti vaikai neturi to įdubimo ir gailėjau jų, todėl kad jie negali kaip aš dėti riešutų ant krūtinės ląstos ir apsieiti be lėkštutės.
Kai aš paaugau, man išsamiai paaiškino, kas yra širdies yda ir kokia sudėtinga buvo operacija, kurią aš patyriau kūdikystėje. Aš suprantu, kad mano gyvenime buvo ir dar bus daug ligoninių, tyrimų ir vaistų, tačiau stengiuosi ties tuo neužsiciklinti.
Kai mano mama iš gydytojo sužinojo diagnozę, ji nusprendė nieko man nesakyti. Nuvedė pas kitą kardiologą, kad išgirstų antrą nuomonę. Taigi, iš pradžių aš išvis nežinojau, kad turiu kažkokių problemų su širdimi. Tačiau po naujo gydytojo priėmimo mane išsiuntė į reanimaciją. Skausmų nebuvo, tačiau man davė daug vaistų ir aš jaučiau didelį silpnumą. Pavyzdžiui, negalėjau ilgai vaikščioti.
Tėvai toliau slėpė svarbiausią apie mano ligą,kad apsaugotų mano psichiką. Mama pasakė, kad laukia diagnostinis tyrimas, o kada bus operacija – neaišku.
Kai man darydavo eilinį ultragarso tyrimą, visada prašydavo išeiti iš kabineto, tėvai visada kalbėdavosi su gydytojais. Kartą aš išėjau, bet nusprendžiau paklausyti. Ir sužinojau, kad galiu greitai mirti.
Pasakyti, kad aš išsigandau – nepasakyti nieko! Paėmiau telefoną ir parašiau draugams, kad myliu juos. Bet po to iškart ėmiau vyti nuo savęs mintis apie mirtį.
Balandžio 23 buvo pirmoji operacija, o jau 27 man atliko dar vieną, smulkią, kadangi persodinant iškilo viena problema, kurią reikėjo pašalinti.
Aš net nelabai supratau, kad vėl buvo operacija, nes labai pavargau. Tik kai pajutau vamzdelį gerklėje, viskas pasidarė aišku. Labai prašiau greičiau jį ištraukti. Man pasitaikė puikios budinčios medicinos seselės. Jos atnešė televizorių ir mes visi kartu žiūrėjome „Harį Poterį“.
Po truputį pradėjau vaikščioti, daugiau valgyti ir bendrai geriau jaučiausi. Mane išrašė gegužės 18.
Apie transplantaciją sužinojau, kai paėmiau mamos telefoną, kad pažiūrėčiau senas nuotraukas, ir pamačiau operacijos protokolą.
Naujoji širdis ėmė dirbti puikiai, kartais jaučiu, kad ritmas truputį pasikeitė, bet tik tiek. Gydytojai paskyrė vaistus, kurie slopina imunitetą, kad organizmas neatmestų donoro širdies.
Pirmuosius metus po operacijos buvau namų mokyme. Truputį liūdėjau dėl to, kad daug ką teko mesti (pavyzdžiui, smuiką), tačiau pas mane pastoviai ateidavo draugai ir tai buvo kolosalus palaikymas!
