Nuobodulio karta: kaip auginti vaiką, kuris nieko nenori
Blogai mokosi, metė būrelius ir sportą, be interneto niekuo nesidomi – štai dažniausias klausimas, su kuriuo tėvai ateina pas paauglių psichologą. Iš tiesų paaugliai nori daug ko, paprasčiausiai tai ne tas, kas patinka tėvams.
Apie 12-13 metus vaikams prasideda aktyvus atsiskyrimo nuo tėvų procesas – tai normalu. Idealiu atveju kiekvienas mūsų turi 18-20 metais sėkmingai separuotis ir išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Bet kad tai padarytum, reikia gerai suprasti savo prigimtį, jausmus ir troškimus.
Kas aš? Koks aš? Ko aš noriu? – būtent į šiuos klausimus bando atsakyti paaugliai. Ir kad tai išsiaiškintų, jiems iš pradžių reikia atmesti tai, ką jiems „primetė“ tėvai. Tai yra visi troškimai, ko iš jų tikisi, automatiškai tampa ne jų nuosavais, o tai reiškia, neaktualiais.
Kuo daugiau mes spaudžiame ir reikalaujame, tuo smarkiau bręstantys vaikai priešinasi. Ir atvirkščiai: davus vaikui pasirinkimo laisvę, jis įsistatys guzą, tačiau galiausiai galės nusistatyti savo kryptį. Kitaip iš pradžių jis „nieko nenori“, o paskui lieka gyventi su tėvais ir niekaip negali rasti savo profesijos, tapti savarankišku suaugusiuoju.
Toliau siūlykite vaikui naujoves – tačiau neįkyriai
Tai, kad vaikas separuojasi, nereiškia, kad reikia pradėti gyventi paralelinį gyvenimą: tėvai vis dar gali siūlyti kažkokius užsiėmimus, idėjas ir keliones. Tačiau tai daryti reikia nepažeidžiant paauglio interesų.
Tokios frazės, kaip „važiuojam su mumis į gamtą, gana žiūrėti tuos kvailus vaizdo įrašus“, netinka. Galima pasakyti taip: „Mes džiaugsimės, jei važiuosi su mumis į gamtą. Pakeliui galime užsukti į piceriją ir tu išsirinksi, ko nori.“ Arba „mes einame į muziejų. Nori su mumis? Jei ne, susitikime po muziejaus ir tiesiog kartu pasivaikščiosime“.
Pradėjus spausti vaiką, jis užsispirs dar labiau, net jei iš pradžių buvo pasiruošęs sutikti.
Išmokite nubrėžti ribas
Dažnai sakydami „jis nieko nenori“, tėvai turi omenyje, kad vaikas nepadeda ir nesilaiko jokių taisyklių. Paaugliams taisyklės ir ribos būtinos kaip oras! Pagrindinė daugumos tėvų problema slypi tame, kad jie iš pradžių užleidžia situaciją, o paskui staiga kažkokio konflikto metu ima šaukti ir reikalauti. Paauglys atsikalbinėja, galiausiai visi nepatenkinti.
Su paaugliu reikia kalbėtis taikiu metu, ramiai aiškinant, ko jūs iš jo norite. Tarkim, kiekvieną antradienį po pietų jis plauna indus, o kiekvieną penktadienį rūšiuoja skalbinius. Būtinai aptarkite laiko rėmus – ne šiaip „ penktadienį“, o „ penktadienį 18:00“. Kitaip vėlyvą naktį jūs vėl pamatysite kalną neišrūšiuotų skalbinių ir paauglį, žaidžiantį kompiuterinius žaidimus ir sakantį: „Taip taip, padarysiu, penktadienis dar nesibaigė.“
Atmeskite depresiją
Kartais „nieko nenori“ – tai tikrai rimtas simptomas. Tačiau šiuo atveju vaikas daugiau nei mėnesį tikrai nori tik gulėti savo kambaryje, nenori su niekuo bendrauti, dengiasi veidą gobtuvu, blogai miega, atsisako maisto ir yra nuolat prislėgtos būsenos.
Įniršio pliūpsniai ir ašaros paaugliams gana tipiški, tačiau jie būtinai turi juoktis nors retkarčiais, esant geros nuotaikos pragiedruliams. Jei liūdesys ir pyktis užsitęsė, geriau pasitarti su paauglių psichologu – tai gali būti tikra paauglystės depresija.