Nuostabaus grožio šuo pats atėjo pasiprašyti į prieglaudą

Gyvūnų prieglaudoje buvo įprasta diena, pilna rūpesčių, bet štai darbuotojai išgirdo garsų lojimą. Prie vartų priėjo stambus šuo, kuris bandė prasibrauti prie žmonių.

Kai savanoriai atėjo pažiūrėti, kas gi tas nekviestas svečias, jie nustebo. Ant slenksčio stovėjo gražus šuo, aukštas ir stotingas.

Berniukas pasirodė haskio mišrūnas – jį pavadino Tarchunu. Jis atėjo pats į šunų lojimą ir savanoriams buvo nesuprantama, kaip toks kilmingas gražuolis galėjo likti vienas. Jie ėmė ieškoti šeimininkų, manydami, kad šuo tiesiog pabėgo ir pasimetė.

Tačiau niekas neieškojo pradingėlio: dienos bėgo, o Tarchunas taip ir sėdėjo prieglaudoje, visiškai ramiai priimdamas tai, kas vyksta. Jis pasirodė esąs išauklėtas ir santūrus šuo, labai aktyvus, kaip ir visi jo gentainiai.
Buvo matyti, kad Tarchunas įpratęs gyventi gatvėje, kur jis turėjo daug erdvės ir laisvės, bet su laiku jis ėmė gerai elgtis ir patalpoje.

Buvo nuspręsta Tarchunui ieškoti naujų šeimininkų. Žinoma, daugelis svajojo laikyti tokį gražų šunį, tačiau haskiai turi daugybę ypatybių, su kuriomis susidoros ne kiekvienas. Prieglaudos darbuotojai labai kruopščiai atsižvelgė į šeimos paiešką šiam nepriklausomam ir valingam berniukui.

Greitai tokie žmonės atsirado: Tarchunas išvažiavo gyventi į namus pas didelę ir draugišką šeimą. Ten jis turi didelę savo teritoriją, o ne ankštą miesto butą!

Tik pažiūrėkite, koks gražus ir džiaugsmingas šis šuo!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page