Paaugliai apleistame name rado skudurų ryšulį. Kai jie jį išvyniojo, leidosi bėgti kiek kojos neša

Paauglių kompanija įsliūkino į apleistą namą. Įėję vidun, vaikinai aptiko keistą ryšulį, bet kai jie jį išvyniojo, greit išlėkė iš ten.
Vaikštinėdama po rudenėjantį miško parką, paauglių kompanija atsidūrė tolimiausiame miško kampe.

Ten ji pamatė persikreipusią nuo laiko, pajuodusią medinę tvorą, o už jos apleistą trobelę. Trobelė nuo laiko pakrypo į vieną šoną beveik iki pat žemės ir buvo avarinės būklės. Vaikinams pasidarė labai įdomu, kas ten viduje. Jie ėmė šnibždėtis, bet paskui kažkas juos suviliojo vidun. Galbūt neatskleisto troškimas, o galbūt paprastas smalsumo jausmas.

Jie įsiveržė į šį pusiau sugriuvusį namą ir ėmė žvalgytis. Paprastas kaimiškas namas, niekuo neišsiskiriantis. Kur ne kur buvo išmėtyti virtuviniai rakandai, stovėjo senoviniai baldai. Ant langų kabėjo senos užuolaidos, ant kurių tupėjo musės. Viso name buvo 2 kambariai ir virtuvė.

Praėję virtuvę ir didįjį kambarį, jie atsidūrė mažame koridoriuke, kurio gale buvo nedidelės durys. Jie jas atidarė, įėjo ir pamatė, kad jis tuščias. Tik ant grindų gulėjo nedidelis skudurų ryšulys. Vaikinai nusprendė jį išvynioti, bet kai jie tai padarė, juos apėmė toks siaubas, kad jie puolė bėgti iš šio namo kiek tik įkerta.

O ten buvo tik pelės – maži peliukai, tačiau jų buvo tiek daug, kad jie išgąsdino vaikinus, juk šie pamatė „mažų akyčių ir letenėlių, kailio ir uodegyčių raizginį“. Šiurpus vaizdas. Netvirtai vaikiškai psichikai tai tapo dideliu sukrėtimu.

Galbūt kažkas nusprendė tokiu būdu pajuokauti. Bet kuriuo atveju ši istorija tapo gera pamoka vaikinams, kurie visam laikui suprato, kad vaikščioti po nepažįstamas teritorijas tikrai pavojinga.