Parduotuvėje prie manęs priėjo nusiminusi moteris ir apkabino kaip artimą, palaikiusi mane savo dukra
Yra teorija, kad kiekvienas žmogus žemėje turi savo antrininką – jie yra išoriškai panašūs, tačiau nėra kraujo giminės. Man tai buvo tiesiog teorija iki šio nutikimo…
Mes su vyru tik persikėlėme į šį miestą ir aš retai kažkur išsiruošdavau viena, bijodama paklysti. Grįžusi namo aš netikėtai pastebėjau, kad šaldytuvas išdavikiškai tuščias.
Romas iš darbo turėjo grįžti labai vėlai, alkanas, todėl būtinai reikėjo kažką pagaminti. Atsidususi aš persirengiau patogesniais drabužiais ir patraukiau į artimiausią prekybos centrą.
Neskubėdama ėjau gatve ir apžiūrinėjau nedideles parduotuvėles palei kelią. Horizonte pasirodė didelis dviaukštis prekybos centras.
Truputį pagreitinusi žingsnį, vaikščiojau po maisto parduotuvę. Susirinkusi viską ko reikia, apmokėjau pirkinius kasoje ir patraukiau link išėjimo.
Žmonių prekybos centre buvo pakankamai ir aš, stengdamasi nieko neužkliudyti, paskubėjau išeiti.
Kažkuriuo momentu pakėliau akis ir žvilgsniu susitikau su moterimi, sustingusia vidury kelio ir nužiūrinėjančia mane nuo galvos iki kojų. Iš netikėtumo aš krūptelėjau ir paskubėjau apeiti keistąją moterį.
– Kristina…Kristinaaa,- pasigirdo riksmas už nugaros.
Sekančią sekundę ta pati moteris pavijo mane ir suspaudusi glėbyje ėmė balsu raudoti.
– Dukra…Dukrele…- moteris toliau verkė ir kartojo kaip užkerėta.
Sekundę aš apstulbau ir atsitokėjusi tyliai pabandžiau atsitraukti nuo moters.
– Mano vardas Lina…Jūs turbūt apsirikote,- kaip galima švelniau ištariau aš.
Moteris paleido mane ir, pažiūrėjusi į akis, toliau verkė.
Paėmusi maišus viena ranka, aš nuvedžiau moterį iki suoliuko. Po kelių minučių moteris daugmaž aprimo ir papasakojo, kad vos prieš savaitę palaidojo dukterį, ir aš panaši į ją kaip du vandens lašai.
Aš iš pradžių nepatikėjau, bet kai ji parodė fotografijas, visi klausimai dingo – mes iš tiesų buvome lyg dvynės.
Su Irena mes prakalbėjome beveik valandą. Moteris galutinai nusiramino.
Man pasidarė labai gaila jos ir mes pasikeitėme telefonais, kad kartais susiskambintume ir paplepėtume. Irena pasirodė labai miela ir įdomi moteris ir visada buvo pasiruošusi padėti bei palaikyti mane bet kokiomis aplinkybėmis.
Po pusės metų bendravimo mes labai suartėjome ir net atlikome DNR tyrimą, kad pasitikslintume, ar mes galime būti kokiomis nors tolimomis giminaitėmis.
Rezultatas, paneigiantis bet kokią giminystę, atėjo po poros savaičių, tačiau tai nesugadino mūsų santykių.
Nuo to susitikimo praėjo jau daugiau nei 2 metai ir mes iki šiol bendraujame. Kaip kartą pasakė Irena:
– Man tave pasiuntė Dievas, kad aš neišprotėčiau iš sielvarto…Tu mano išgelbėjimas…
