Pasakėčia apie maldos galią
Kartą vandenyne kilo smarkus uraganas. Baisios bangos sukiojo didžiulius laivus lyg plunksneles. Daugybė laivų dingo šiame baisiame sūkūryje.
Vienas keleivinis laivas buvo sudaužytas audros metu ir tik du vyrai sugebėjo išsigelbėti ir priplaukti mažą, tuščią ir negyvenamą salą.
Tiedu likę gyvi, nežinodami, ką dar padaryti, nusprendė, kad jie neturi kitos išeities,kaip melstis Dievui ir prašyti jo išgelbėjimo.
Tačiau, kad sužinotų, kieno malda bus stipresnė, jie nusprendė padalinti salą pusiau ir kiekvienam likti savo teritorijoje.
Žinoma, iš pradžių jie meldė maisto. Ryte vienas keliautojų netoliese pastebėjo vaismedį ir galėjo pasimėgauti skaniais vaisiais. O kito teritorija liko bevaisė.
Praėjo kelios dienos. Pirmasis labai skausmingai pakėlė vienatvę ir ilgai meldė gyvenimo palydovės. Netrukus netoli salos sudužo vienas laivas.
Likusi gyva pasirodė moteris, kuri vargiai priplaukė tą vietą, kur apsigyveno keliautojas. Vyras neapsakomai apsidžiaugė tokiu susitikimu ir dėkojo Dievui už svajonių išsipildymą.
Savo ruožtu priešingoje salos pusėje viskas buvo kaip anksčiau: nei maisto, nei moters.
Pirmasis, kadangi jis jau nebebuvo vienas, greitai ėmė prašyti Dievo namo, drabužių ir įvairaus maisto. Sekančią dieną stebuklingai jam viskas buvo duota.
Argi reikia sakyti, kad antrasis žmogus vis dar nieko neturėjo.
Tuo metu pirmasis keleivis pradėjo melsti laivo, kuriuo jis ir jo palydovė galėtų palikti salą. Ir sekančią dieną puikus greitaeigis laivas stovėjo jo salos dalies įlankoje.
Paskubomis jie viską ėmė krauti į laivą, pasiėmė viską, kas buvo iš maisto ir rakandų. Staiga pirmasis pamatė savo nelaimės draugą, kuris paprašė leidimo lipti į laivą ir išplaukti kartu su jais.
Tačiau pirmasis nesiruošė jo gelbėti ir nusprendė palikti saloje, kadangi laikė jį nevertu gauti Dievo palaiminimą, nes į savo prašymus jis taip ir negavo atsakymo, skirtingai nuo jo.
Bet kai jis jau pradėjo plaukti, kažkur iš viršaus sugriaudėjo balsas:
– Kodėl tu nepasiimi kartu savo draugo?
– Jo maldos liko be jūsų dėmesio ir jis nieko nenusipelno.
– Jūs giliai klystate! – papriekaištavo balsas. Tavo draugas turėjo tik vieną maldą ir aš į ją atsakiau. Kitaip tu nieko nebūtum gavęs.
– Pasakykite man, ko jis prašė ir už ką aš jam turiu būti skolingas?
Ir balsas atsakė:
– Jis prašė tik vieno, kad į visas jūsų maldas būtų atsakyta.
Mes visi turime žinoti, kad mūsų palaiminimas ne vien tik mūsų maldų, bet ir kitų žmonių prašymų apie mus vaisius.
