Pasigailėjau, kad pagimdžiau…
Noriu pasidalyti susikaupusiu skausmu ir prisipažinti, kad gailiuosi pasiryžusi gimdyti vaiką. Supratimo neieškau ir jo nesitikiu – paprasčiausiai noriu išsikalbėti. Kaip suprantate, artimiesiems ir pažįstamiems to nepapasakosi.
Kažkuriuo periodu mylėjau vaikus. Žaidžiau su draugės sūnumi kiekviena pasitaikiusia proga. Net pavydėjau jai. Paskui pagimdė kita draugė, paskui dar viena, ir dar.
Pasikalbėjome apie tai su vyru, jis sutiko. Viskas pavyko iš pirmo karto. Aš lyg ir džiaugiausi. Mano socialinio tinklo paskyra mirgėjo tai naujomis ultragarso nuotraukomis, tai pasakojimais apie savijautą, tai ekranvaizdžiais iš nėštumo vystymosi kalendoriaus.
Iš pradžių kankino baisi toksikozė, pastoviai norėjosi verkti, kuo aš ir užsiėmiau. Paskui pasidarė bjaurūs vaiko judesiai pilve, mane net tąsė nuo jų, veidas persikreipdavo momentaliai. Nežinau, kaip paaiškinti.
Aš visu savo vidumi bandžiau atstumti tai, kas augo manyje, mano būsena man buvo ypač nemaloni. Nėštumas erzino. Neradau jame nė lašo to nuostabaus, ką man taip vaizdžiai pasakojo draugės. Artėjant gimdymo datai vaikai ėmė nervinti. Visi be išimties. Ypač patys mažiausi, neišauklėti ir įkyrūs.
Taip išėjo, kad mums su vyru teko gyventi pas jo tėvus, kur ne taip seniai pagimdė jo sesuo. O dieve! Tie klyksmai dieną ir naktį, įkyrus zyzimas, o kaip visi pataikavo mažyliui! Močiutės ir seneliai dievino mažylį, kuris visu tuo naudojosi ir reikalavo dėmesio visą laiką.
Aš, būdama nėščia, realiai pagalvodavau apie tai, kaip papurtyti savo naujai iškeptą sūnėną, kai jis pradėdavo rėkti.
Kai pagimdžiau, tai buvo kažkoks pragaras. Pragariški pirmieji 2 mėnesiai. Buvo problemų su krūtine, paskui aš peršalau, paskui susirgo ir mano dukra, ir be to amžinai klykianti. Mes kreipėmės į neurologus, įtarę vaikui padidėjusį spaudimą kaukolės viduje, nes isterijos buvo pastovios ir ilgos, tačiau niekas nieko nenustatė.
Nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Visas gyvenimas akimirksniu pasikeitė atsiradus vaikui. Neliko laiko niekam. Aš visiškai nepriklausiau sau. Buvo baisi pogimdyminė depresija, vaiką norėjosi išmesti. Vyras pyko ant naujosios manęs, kodėl aš, kuri taip norėjo vaikų, dabar visiškai rimtai pasiruošusi pritrenkti savąjį. O aš skambinau toms draugėms, pas kurias jau ne pirmas vaikas, skųsdamasi naujuoju gyvenimu, ieškodama atsakymo, kas gi tokio nuostabaus tuose vaikuose?
Visos kaip viena tvirtino, kad pas jas pirmą mėnesį buvo taip pat ir mintys tokios pat, kam aš gimdžiau ir pan. Bet paskui esą viskas praeidavo.
Bėgo mėnesiai. Prie vyro aš vaizdavau pavyzdinę mamytę, o kai tik jis išeidavo – prie vaiko net nesiartindavau. Dukra rėkdavo, keldavo isterijas, o aš prieidavau tik tam, kad aprėkčiau ir, kad netrenkčiau, išeidavau į kitą kambarį.
Nežinau, kas man. Suprantu, kad taip neturi būti, tačiau negaliu susidoroti su nemeilės, kažkokios neapykantos dukrai jausmu. Mane nervina jos zyzimas!
Suprantu, kad su ja mano gyvenimas niekada nebebus kaip anksčiau, kad tai visiškai ne tai, ko aš norėjau. Kad dabar leidžiu laiką ne su savo vyru, kad negaliu elementariai pagulėti su juo apsikabinusi, todėl kad ji pastoviai klykia, pastoviai kažko reikalauja, o visas laisvas nuo jos laikas išeina nuėjimui į tualetą ir pavalgymui.
Net bijau pagalvoti, kad dar visai negreitai – jei išvis kada nors – eisiu į kinoteatrą, čiuožyklą ar dar kur nors. Viešpatie, tos keturios sienos ir tas pastovus rėkimas mane žudo!
Aš suvokiu, kokia siaubinga motina esu. Man gaila savo vaiko, juk jį reikia mylėti, o aš negaliu! Aš ir išties neradau nieko gero vaikuose, kiek beieškojau. Nieko!
Vaikai atima absoliučiai visą tavo gyvenimą, o mainais kas? Vandens stiklinė? Tai man jos nereikia, apsieisiu. Aš nenoriu, man nusibodo kasdien valyti kakučius, snarglius ir seiles. Aš noriu ankstesnio savo gyvenimo. Tačiau jo jau nesusigrąžinsiu, jau niekas nebebus kaip anksčiau. Ir tai mane varo į depresiją.
Jei galėčiau atsukti laiką – negimdyčiau. Visas gyvenimas žlugo. Taip skaudu.
