Pati įkalbėjau vyrą daugiau laiko skirti sūnui iš pirmos santuokos. O dabar jis remontuoja buvusios žmonos butą ir dar klausia, ar aš pavydžiu!

Kai prieš šešerius metus susipažinau su Mantu, jo sūnui buvo vos dveji. Su pirmąja žmona jis jau buvo išsiskyręs. Apie buvusią šeimą kalbėdavo retai, tik kiekvieną mėnesį pervesdavo pinigus vaikui.

Man tai atrodė neteisinga. Juk vaikui reikia ne tik pinigų, bet ir tėčio. Ilgai kalbėjomės, kartais net susipykdavome. Galiausiai Mantas pradėjo lankyti sūnų.

Iš pradžių džiaugiausi. Berniukas tapo drąsesnis, vis dažniau skambindavo tėčiui, pasakodavo apie mokyklą. Kartais atvažiuodavo ir pas mus. Nupirkau jam patalynę, paruošiau atskirą vietą miegoti, kepdavau jo mėgstamus blynus.

Bet maždaug prieš pusmetį viskas pradėjo keistis.

Manto buvusi žmona Rūta nusipirko butą. Iš pradžių vyras tik padėjo jai nuvežti kelias dėžes. Paskui patarė, kokias grindis rinktis. Netrukus pradėjo važinėti kartu į statybinių medžiagų parduotuves.

Vieną sekmadienį sužinojau, kad jie trise buvo kine. Kitą savaitę kartu pietavo kavinėje.

„Sūnus norėjo, kad mama eitų kartu“, – aiškino Mantas.

Nesiginčijau. Nenorėjau būti ta moterimi, kuri draudžia vyrui bendrauti su savo vaiku.

Tačiau vakar jis ramiai pareiškė, kad nuo šiol kiekvieną šeštadienį važiuos remontuoti Rūtos buto.

„O mūsų vonios kambarys?“ – paklausiau. – „Jau dvejus metus žadi jį sutvarkyti.“

„Ten gyvens mano vaikas. Ar tau tikrai taip sunku suprasti?“

Pasakiau, kad sūnumi rūpintis reikia, bet kodėl jis privalo nemokamai remontuoti visą buvusios žmonos butą?

Mantas supyko.

„Tu tiesiog pavydi Rūtai. Nemaniau, kad esi tokia.“

Tą vakarą beveik nesikalbėjome.

Vyrui nuėjus į dušą, ant stalo gulėjęs jo telefonas sušvito. Ekrane pasirodė Rūtos žinutė:

„Mantai, ačiū, kad sutikai. Tik Astai kol kas nesakyk apie pinigus. Nenoriu, kad dėl manęs vėl susipyktumėte.“

Sustingau.

Kai vyras grįžo, paklausiau tiesiai:

„Kokius pinigus tu nuo manęs slepi?“

Jis išbalo. Paskui atsisėdo ir prisipažino, kad Rūtai trūksta pinigų remontui. Todėl jis pažadėjo sumokėti už virtuvės baldus ir dalį darbų.

„Kiek?“ – paklausiau.

„Apie keturis tūkstančius.“

Tai buvo beveik visi mūsų pinigai, kuriuos dvejus metus taupėme vaisingumo gydymui. Mes abu labai norėjome bendro vaiko.

„Tu pažadėjai jai mūsų santaupas net nepasitaręs su manimi?“

Mantas tylėjo.

Po kelių minučių pasakė:

„Aš jau turiu sūnų. Negaliu jo palikti be pagalbos.“

Tie žodžiai skaudėjo labiau už viską.

„O mūsų būsimas vaikas? Jis tau dar nerūpi, nes jo nėra?“

Mantas bandė aiškinti, kad pinigus uždirbsime iš naujo. Kad Rūta grąžins. Kad jis tik norėjo padėti sūnui.

Bet aš jau nebegirdėjau.

Kitą rytą paskambinau Rūtai. Nesitikėjau to, ką ji pasakė.

Pasirodo, ji net nežinojo, kad Mantas ketina naudoti mūsų santaupas gydymui. Jis jai tvirtino turintis laisvų pinigų.

Rūta iškart atsisakė jo pagalbos.

Vakare Mantas grįžo namo su gėlėmis. Pasakė, kad viską atšaukė, kad daugiau nieko neslėps.

Tačiau dabar žiūriu į žmogų, su kuriuo svajojau susilaukti vaiko, ir nežinau, ar dar galiu juo pasitikėti.

Aš niekada neprašiau jo rinktis tarp sūnaus ir manęs. Bet jis pats nusprendė, kad mūsų svajonę galima atidėti, net nepaklausus mano nuomonės.

O jūs ar galėtumėte atleisti vyrui, kuris slapta pažadėjo buvusiai žmonai pinigus, skirtus jūsų bendram vaikui? Ar toks poelgis jau būtų išdavystė?