Pensijoje pradėjau kurti pasakas vaikams, tačiau visi pažįstami visi mane pasmerkė

Visą gyvenimą dirbau pradinių klasių mokytoja ir štai išėjau užtarnauto poilsio. Iki šiol priimu mokinius – ruošiu mokyklai.

Kartą susiruošiau sutvarkyti sandėliuką. Vienoje dėžėje radau sąsiuvinį, kuriame dar mokykloje rašiau savo kurtas pasakas, tokias paprastutes, trumputes. Man pasidarė įdomu.

Perverčiau šį sąsiuvinį nuo pradžios iki pabaigos. Kai kas man pasirodė niekai, o kai kas užkabino. Gaila, kad neradau jo anksčiau, galėjau panaudoti pamokose.

Kažkaip pasidarė gaila, kad šių pasakų niekas neperskaitė. Štai ir sugalvojau surinkti jas kompiuteriu. Galbūt kur nors pravers.
Po truputį surinkau visas man patikusias pasakas. Kai kurias perskaičiau 5-metei anūkei. Jai patiko. Įdomu: pasakos parašytos prieš kokius 50 metų, o aktualumo nepraranda. Viskas todėl, kad jų temos amžinos.

Kartą internete man pasitaikė straipsnis, kuriame buvo rašoma apie vieną vaikišką žurnalą, kuris džiaugtųsi priėmęs autorių darbus, net jei šie nieko nepublikavo anksčiau.

Tai mane sudomino. Kodėl gi nepabandžius? Tą patį vakarą nusiunčiau vieną savo pasakų. Nusiunčiau ir pamiršau. Reikalų daug: tai mokiniai, tai anūkė, tai dar kas.

O kartą į mano elektroninį paštą atėjo laiškas nuo to paties vaikų žurnalo. Man siūlė bendradarbiauti.

Pradėjau jiems siųsti po kelias pasakas per savaitę. Greitai mano sąsiuvinio pasakos baigėsi. Buvo gaila nutraukti bendradarbiavimą su žurnalu, juk tai man nešė nedideles pajamas. Susimąsčiau, ką daryti toliau.

Vėl pradėti kurti pasakas, ką gi dar?! Prisipažinsiu, buvo baisu. Viena rašyti būnant 14-15 metų, o kita – dabar. Tačiau nusprendžiau surizikuoti.

Sėdau prie kompiuterio ir pradėjau. Mano nuostabai, rašėsi lengvai. Vos per vakarą parašiau 3 pasakėles. O paskui jau sunku buvo mane sustabdyti.

Siužetai sukosi galvoje. Greitai užrašydavau juos bloknote, o atsiradus laisvo laiko jų pagrindu rašiau pasakas. Paskui ėmė rastis ne tik pasakos, bet ir vaikiški apsakymai.

Mano pažįstami stebėjosi, kodėl retai su jais bendrauju. Vaikštinėti, žinoma, gerai, plepėti ant suoliuko taip pat. Bet kaip sustabdyti siužetus galvoje? Kartą kalbėjausi su viena drauge.

–Kuo tu taip užsiėmusi? Amžinai tavęs nematyti. Anksčiau mėgai pasivaikščioti, o dabar?

– Taigi aš rašau, – atsakiau.

– Ką? Bene ataskaitas? Tu lyg ir išėjai iš mokyklos,- pasijuokė ji.

– Ne, pasakas, apsakymus vaikams rašau.

– O kam? – nesuprato draugė.

– Žurnalui. Ir išvis man pačiai patinka. Dar anūkei skaitau. Ji dievina mano pasakas.

– Kuria prasme „žurnalui“?

Aš jai viską ir papasakojau, kaip pabandžiau nusiųsti vieną darbą, o paskui įsivažiavau.

– Na tu ir keista, Marija. Ir kam tau tokiom nesąmonėm užsiimti?

Man pasidarė nemalonu. Po pokalbio liko nuosėdos. Kas blogo tame, kad žmogus, nors ir senatvėje, ėmė rašyti kūrinius vaikučiams.

Juk žurnalas juos priėmė, reiškia, jie neblogi. Kodėl daugelis mano, kad pensijoje galima tik važinėti į sodą ir žiūrėti serialus? A, ne, dar dalintis gandais ant suoliuko prie laiptinės. Man pasidarė kažkaip bjauru.

Kartą įsikalbėjau su vieno savo mokinio mama. Jai pasidarė taip įdomu, ką aš rašau, kad ji pasiūlė padėti apipavidalinti pasakų rinkinį (žinoma, naujų, nepublikuotų žurnale).

Viename tinklapyje parduodamos elektroninės knygos, be to, jas galima ten įkelti savarankiškai. Aš taip užsidegiau!

Kažkur skaičiau, kad labiausiai mus veikia 5 žmonės, kurie mus supa. Tikrai! Taip ir yra! Pasikalbi su vienu žmogumi – apima liūdesys, o su kitu – kalasi sparnai.

Vieną knygą mes jau publikavome. Žiūrėsim, kaip bus toliau. Gailiuosi tik vieno – kad nepradėjau rašyti anksčiau. Galbūt gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Nieko, dabar atsigriebsiu.