Pilotas atidėjo skrydžio pakilimą. Niekas nežinojo — kodėl. Tačiau tik viena frazė eteryje privertė visą lėktuvą nutilti…

Barachaso oro uoste skrydis 217, išvykstantis į Buenos Aires, jau buvo pasiruošęs skristi.
Durys uždarytos. Įgula savo vietose. Keleiviai tikrino telefonus prieš juos perjungdami į skrydžio režimą.

Tačiau kapitonas nedavė leidimo riedėti lėktuvui.

— Kas nutiko? — nustebusi paklausė stiuardesė, pastebėjusi uždelstą.
— Laukiame vienos keleivės. Negaliu skristi be jos, — atsakė pilotas neįprastai tvirtai.

Keleivė buvo Valentina — devynerių metų mergaitė iš Argentinos, kuri važiavo į oro uostą greitosios pagalbos automobiliu iš Madrido ligoninės Niño Jesús.
Ji sirgo sunkia degeneracine liga, ir šis lėktuvas jai buvo daugiau nei tik skrydis — tai buvo jos paskutinė viltis. Argentinoje jos laukė klinika, kur buvo atliekami eksperimentiniai gydymai.

Automobilyje jos motina nuolat žiūrėjo į laikrodį.
— O jei mūsų nepalauks? — sušnibždėjo ji.
Valentina, pavargusiai nusišypsojusi, atsakė:
— Galbūt palauks. Galbūt pilotas taip pat turi dukrų.

Kai jos atvyko, įlaipinimas jau buvo baigtas. Pagal taisykles, jų negalėjo įleisti.
— Atsiprašome, ponia, bet procedūra neleidžia…

Ir staiga iš garsiakalbio prie įlaipinimo išėjo balsas:
— Čia kapitonas. Praleiskite Valentiną. Nesistebiu be jos.

Aplinkui vyravo tyla.

Keliomis minutėmis vėliau į lėktuvą įėjo blyški mergaitė rožine kepuraite ir su kuprine su vienaragiais, laikydama motinos ranką.
Visi keleiviai atsistojo ir pradėjo ploti.
Kažkas verkė. Kažkas mojo jai ranka, tarsi pažinotų ją visą gyvenimą.

Valentina pakėlė ranką ir pasakė:
— Ačiū, kad palaukėte manęs. Šis lėktuvas kvepia viltimi.

Skrydžio metu įgula elgėsi su ja kaip su princese.
Jai leido patekti į piloto kabiną, kapitonas padovanojo jai savo kepurę, o vienas keleivis jai padarė popierinius sparnus.

Kai lėktuvas nusileido, kapitonas paskelbė:
— Mes atvykome į kelionės tikslą.
O tada pridūrė:
— Ir šiandien kartu su mumis nusileido dar kažkas — tikėjimas gerumu.

Valentiną pasitiko gydytojai, kurie jau jos laukė oro uoste, su plojimais.
Po kelių dienų prasidėjo gydymas.

Ne kasdien pasiseka išgelbėti kažkieno gyvenimą nedideliu sprendimu.
Tačiau tą dieną vienas pilotas pažeidė protokolą, kad primintų visiems, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Valentina to nepamiršo.
Mirusiais metais, jau paauglė, ji išsiuntė laišką kapitonui:

«Ačiū, kad neskridai be manęs. Tą dieną aš vėl atradau viltį ir sužinojau, kad gerumas egzistuoja.
Dabar aš svajoju tapti pilote, kad vieną dieną galėčiau pasakyti kažkam: “Mes palauksime”.»❤️