Po 30 metų santuokos vyras išėjo pas kitą. Negaliu susitaikyti, kad senatvę teks pasitikti vienatvėje. Skaudu ir apmaudu

Mano šeimyninio gyvenimo istorija prasidėjo taip pat, kaip ir kitų porų.

Būdama jauna mergaitė pagal paskyrimą aš papuoliau į kaimą. Padirbusi apie metus, susipažinau su jaunu vaikinu, kuris grįžo iš armijos. Daug laiko praleisdavome kartu. Jis dažnai ateidavo pas mane į darbą. Eidavome į klubą, į svečius pas įvairias šeimas. Mus seniai visi sutuokė.
O ir mes taip pripratome vienas prie kito, kad praradome atsargumą. Greitai aš pastojau. Vestuvių neatidėliojome.

Taip prasidėjo mūsų šeimyninis gyvenimas. Aš padėjau jam įsidarbinti. Greitajai pagalbai reikėjo vairuotojo. O kadangi aš ten dirbau felčere, man nebuvo sunku tai padaryti. Ėmėme dirbti dviese toje pačioje srityje. Kartu į darbą, kartu iš darbo.

Greitai gimė sūnelis. Džiaugsmui nebuvo ribų. Viskas šeimoje buvo gerai. Tačiau vieną gražią dieną vyras pareiškė, kad jam nusibodo gyventi iš mažos greitosios pagalbos vairuotojo algos. Pasakė, kad yra galimybė įsidarbinti autobuso vairuotoju. Pagalvojome ir nusprendėme, kad tikrai reikia padidinti šeimos biudžetą. Tada aš neprieštaravau.

Taip prabėgo daug metų. Sūnus jau užaugo. O vyras ėmė vis rečiau rodytis namuose. Viena kelionė po kitos. Aš ėmiau piktintis: „Negi galima atlaikyti tokį krūvį? Kur vyresnybė žiūri? Taip ir iki avarijos netoli – dirbi visas pervargęs!“

Jei aš tada būčiau žinojusi, kad vyras už mano nugaros jau seniai susitikinėja su kita moterimi. Ši naujiena buvo man kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji dirbo turguje – prekiavo drabužiais. Dažnai važinėdavo į rajono centrą jo autobusu. Prekeivės – moteriškės drąsios, įžūlios, pirštu burnos neužkiši. Štai ir užkibo mano vyrelis ant jos kabliuko.

Po kurio laiko susirinko savo daiktus ir išėjo pas ją. Buvo skaudu ir apmaudu. Ieškojau dingsties pasimatyti ir pasikalbėti. Bet viskas buvo veltui. Priėmiau sprendimą dėl skyrybų. Pasilikau jo pavardę.

Praėjo 5 metai. Jis gyvena toje šeimoje. O aš likau viena. Laiminga, kad šalia mano sūnus, marti ir mylimas anūkėlis. Vyras net su sūnumi nustojo bendrauti, anūką matė vos kartą. Nesuprantu, kaip taip galima? Juk visą gyvenimą kartu pragyvenome.

Kartais mane užplūsta liūdesys ir ilgesys. Jau nebejauna, sveikata silpsta, o toliau juk bus dar blogiau…Visgi senti kartu nebūtų taip sunku…Kartais galvoju, galbūt jis grįš. Aš turbūt jam atleisčiau ir priimčiau. Bet protu suprantu, kad to nebus.
Tik kaip paleisti šią nuoskaudą?

You cannot copy content of this page