Praradau daug pinigų dėl kaimynės. Ji ištraukdavo visą mano paštą iš dėžutės

Jau virš 20 metų gyvenu tame pačiame name. Laiptinės kaimynai pažinojo mane dar moksleivę. Kai kurie persikraustė, daugelis paseno. Niekada su jais neturėjau problemų. Iki vakar.

Bute kairėje gyvena senutė. Aš dar visai maža buvau, o ji jau išėjo į pensiją. Dabar jai apie 80 metų. Ji – paprasta senelė, gera ir miela. Ir vieniša. Mes sveikinamės, matydamos viena kitą, tačiau niekada nebendraujame.

Bet pasirodė, kad ji padarė man didelę žalą. Net nežinau, tyčia ar ne. Ko galima reikalauti iš 80-metės senutės?

Galbūt ji jau ne viską supranta, ką daro. Piktybiškumo niekada nepastebėjau, bet visgi paaiškėjo, kad ji pridarė man krūvą problemų.

Prieš porą mėnesių nusprendžiau pasidaryti remontą. Tam taupiau pinigus beveik pusę metų. Kaimyno patarimu pasamdžiau darbininkus ir per porą dienų grindys ir tapetai buvo pakeisti. Atnaujinome jungiklius, santechniką. Butas atgijo, tačiau buvo tuščias. Pinigų liko nemažai: kaimyno dėka gavau nuolaidą.

Ir visą tuščią butą ėmiau įrenginėti iš naujo. Nupirkau naujų baldų, išdėsčiau. Daugelį daiktų užsisakiau iš žinomo kinų tinklapio:
dekoratyvines lentynėles, vazas, įvairias neįprastas pagalvėles. Išleidau beveik visus pinigus ir ėmiau laukti savo siuntinių.

Pašto dėžutės mūsų senoje laiptinėje mažos. O kvitai ir laikraščiai – dideli. Kai paštininkas deda į dėžutę korespondenciją, ji visada styro iš dėžutės. Ir štai aš pastebėjau, kad nustojau gauti nemokamus laikraščius ir komunalinių paslaugų kvitus.

Iš pradžių tai manęs nejaudino. Kitose dėžutėse irgi nebuvo įprastai styrančių laikraščių ir popierių. Maža kas, gal pašte kokios problemos.

Artinosi 10 diena – kai į dėžutes deda kvitus. Šįkart niekas neatėjo ir neįdėjo lapelių. Neatkreipiau ypatingo dėmesio – vis tiek moku sąskaitas per programėlę. O reikėjo susimąstyti!

Praėjo mėnuo. Mano dėžutė buvo neįprastai tuščia, kaip ir daugumos kaimynų. Tiesą pasakius, man buvo vienodai. Tačiau kėlė nerimą tai, kad ir pranešimai iš pašto nustojo ateiti. Juk mano siuntiniai jau atvyko, o be popierėlių jų gauti neįmanoma.

Nuėjau į paštą, klausiau, kame reikalas. Darbuotoja nesupratusi žiūrėjo į mane.

– Paštininkas dirba įprastai. Nešioja kvitus, pranešimus.

– O man niekas neatėjo, nors turėjo.

– Panele, niekuo negaliu padėti.

Ir aš išėjau be nieko. Nėra popierių ir viskas! Neramiai žvelgiau į ekraną: tinklapis teigė, kad mano siuntiniai seniai atvyko ir guli pašte. Bet kaip juos paimti? Skambinau, prašiau išsiųsti pakartotinį pranešimą. Paštas atsakė, kad išsiųs.

Ir štai užvakar ėjau iš parduotuvės. Užeinu į laiptinę – o senutė stovi prie dėžučių. Ir jos rankoje maišelis, pilnas prigrūstas popieriaus lapų. Įsižiūrėjau – laikraščiai, balti kvitų lapeliai, vokai. Bet juk tai mūsų paštas! Visos laiptinės!

Aš taip ir sustojau. Sakau:

– Ką jūs darote? Kam jūs paštą vagiate?

O ji stovi, žiūri į mane ir tyli. Na juk nešauksiu aš ir nekelsiu skandalo, jai juk 80 metų! Dar širdis nuo mano riksmų suskaus. O aš liksiu kalta.

– Galima, aš savo paštą paimsiu? Jūs nelieskite daugiau, prašau. Jūs atsimenate, kuri jūsų dėžutė?

Tyli. Atsargiai ištiesiau ranką, paėmiau maišelį. Na žinoma, štai ant dugno mano pranešimai, jie skiriasi nuo kitų popierių forma ir dydžiu. Ištraukiau ir nubėgau į paštą kiek kojos neša. Pašte man pasakė, kad siuntiniai jau išvyko atgal… Per daug laiko praėjo. Pasirodo, tokio tipo siuntiniai pašte saugomi ne mėnesį, kaip aš įpratusi. O vos 15 dienų. Kaipgi man pakenkė kaimynė!

Išleidau daug pinigų šioms įdomioms puošmenoms, pagalvėlėms. Ir laukiau jų pusantro mėnesio. O dabar mano daiktai važiuoja atgal į siuntėjo šalį.

Galbūt pardavėjai grąžins pinigus. Bet ką daryti su kaimyne? Dabar saugoti savo pašto dėžutę? Ji sudžiuvusi, savo plonais pirštais lengvai pasiekia popierius.

Sėdžiu dabar liūdna. Niekada nemaniau, kad man gali taip nutikti. Senelė tyli. O ir nenoriu su ja bartis. Man atrodo, ji nesupranta, kas jai sakoma. Turbūt teks viską užsakinėti mamos adresu…