Sakmė apie tėvišką meilę

Vieną pavasario rytą senis išėjo į sodą, remdamasis lazda, ir apsidairė – štai trys obelaitės po langais pražydo kartą per daugelį metų…

Sunkiai žengdamas, senis atsisėdo ant suolelio po viena jų ir ėmė laukti.
Šiomis dienomis jis išsiuntė savo sūnums telegramas, paprašė atvažiuoti, senai nematė savo neklaužadų, pasiilgo, nors kokie jau ten neklaužados – senai jau subrendę pasiturintys vyrai su savo šeimomis ir vaikais.

Tik štai atvažiuoti aplankyti senio niekas neskubėjo, kiek jis kvietė ir laukė. Sunki žiema išpuolė, sirgo vyriškis ilgai, bet ačiū geroms kaimynėms – nepamiršdavo, užeidavo, tik vis galvomis lingavo…

Tik staiga sugirgždėjo varteliai ir pasigirdo žingsniai.

– Tėve! – išgirdo senis, senais laikais būtų pašokęs ir apkabinęs sūnų, o dabar štai nebuvo jėgų net atsistoti.
– Tu sėdėk, sėdėk, – tai buvo jauniausias jo sūnus, kažkodėl pats mylimiausias, nors visus stengėsi mylėti vienodai – kaip tavo reikalai?

– Gerai, sūneli, tiesa metai daro savo, bet aš stiprinuos, nepasiduodu…
Prasikalbėjo visą vakarą, senis laukė likusių sūnų, bet tie taip ir nepasirodė. O jauniausias sūnus žiūrėjo tėvui į akis ir nežinojo kaip pasakyti jam tiesą, būtent jis turėjo nuvežti jį į senelių namus, taip nusprendė broliai.
Atėjo vakaras, kai tėvas užmigo, jauniausias jo sūnus išėjo į kiemą ir atsisėdo sode ant suoliuko, staiga kažkas priėjo prie vartelių ir pašaukė jį.

Praeivis paprašė atsigerti, o paskui pasidomėjo jo senojo tėvo sveikata.
Neišlaikė jauniausias sūnus, pasidalino savo sunkiomis mintimis su nepažįstamuoju, o tas staiga pasakė:

– Sveikinu tave, mano drauge, tu gavai šansą atsidėkoti tėvui už jo rūpestį ir meilę. Paklausyk manęs, tavo tėvui kaip niekada reikalingas rūpestis ir meilė. Jis tapo senas ir neįgalus, jam sunku kalbėti, apsiauti, valgyti. Dabar prisimink, kokie buvo tavo tėvas ir motina, mylėjo tave.

Tu buvai kaprizingas, turėjai savo baimių ir svajonių, tu mokeisi vaikščioti, kalbėti, prisimink, kaip tėvai tave kantriai vedė per šį gyvenimą, priimdami tave tokį, koks esi.

Ir štai, jūs su broliais suaugote, tėviška misija čia baigėsi, o dabar atėjo laikas jums pasirūpinti jais.
Praeivis tai pasakęs išėjo, ilgai dar jauniausias sūnus sėdėjo sode vienas su savo mintimis, prisimindamas vaikystę, anksti išėjusią motiną, kaip jam buvo gera ir jauku tėvų lizde, o ryte nupirko bilietus tėvui ir sau ir išsivežė jį į savo namus…

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page