Šeimininkas išmetė savo nevaikštantį skaliką laukuose. Aukštoje žolėje šunį rado atsitiktinai

Šie įvykiai nutiko daugiau nei prieš du metus. Neabejingi žmonės rado išsekusį šunį toli nuo miesto.

Šio šuns išgelbėjimą galima pavadinti tikru stebuklu, kadangi jis tupėjo aukštuose ir tankiuose žolės brūzgynuose. Įžiūrėti, kas ten yra, buvo gana sunku. Aplink vargšą skraidė tuntai musių, kurios dėjo ant jo savo kiaušinėlius. Gyvūnas buvo tokios iškankintos būklės, kad neturėjo jėgų net kovai su jomis. Kai tik geri žmonės rado šunį, pirmiausia numalšino jo troškulį. Vargšas godžiai vienu mauku išgėrė daugiau nei litrą vandens.

Šunį buvo būtina nedelsiant vežti pas veterinarą. Tačiau išpildyti šią misiją buvo gana sunku, kadangi šuo negalėjo savarankiškai atsistoti ant kojų. Gerai, kad atsirado savanorių, kurie suteikė pagalbą. Šunį paguldė ant paklodės, nunešė į automobilį ir išvežė į kliniką. Ligoninėje pavyko detaliau apžiūrėti gyvūną. Tai buvo suaugusi skalikų veislės kalė. Jai teko nuskusti kailį tose vietose, kur musės pridėjo kiaušinėlių.

Kelias dienas šuo praleido po lašinėmis. Paskui jam operavo koją. Operacijos metu veterinarai nustatė, kad šuo žolėje praleido ne mažiau savaitės. Kai specialistai bandė vargšui dėti plokštelę, vos netrūko kaulas. Prireikė kelių asistentų pagalbos. Visos šios manipuliacijos buvo daromos su tikslu išsaugoti nukentėjusios koją. Taipogi prireikė 4 savanorių pagalbos pristatant skalikę į laikiną globą. Kalė išsiskyrė nemažu dydžiu, tačiau pavyko ją atsargiai pernešti ant rankų.

Kuratorė davė skalikei Viros vardą. Sunku apsakyti žodžiais, ką teko išgyventi nelaimingam gyvūnui. Laimė, tos baisios dienos be vandens ir maisto kepinant karščiui liko praeityje.

Vira reabilitavosi kelis mėnesius.

Kalė ilgą laiką išbuvo laikinoje globoje, nepaisant to, kad išsiskyrė simpatiška išvaizda. Galbūt potencialius savininkus atbaidydavo probleminė Viros koja ar jos didelis ūgis. Kalytė priaugo svorio, kadangi negalėjo daug judėti.

Po metų Virai visgi atsirado šeimininkai. Kai ją atvežė pas juos, šuo iškart pajuto, kad pateko į savo namus. Vira iškart pripažino šeimininką ir įsikūrė prie jo kojų, ji net nebandė pasivyti savo kuratorės, o tik pažvelgė įkandin dėkingu žvilgsniu.

Viros šeimininkai gyvena netoli miško, todėl kalė gyvena aktyviai. Dabar jos svoris normalizavosi. Vira laiminga su mylinčiais šeimininkais, kurie dovanoja jai meilę ir rūpestį.

You cannot copy content of this page