Senatvėje mes gailėsimės ne todėl, kad mažai keliavome, blogai auklėjome savo vaikus…

Atsiminimai yra tai, kuo gyvena seniai. Jie tiesiog diena po dienos ir žingsnis po žingsnio prisimena savo gyvenimą ir skaido į mažas detales. Būtent tuo metu ateina suvokimas apie tai, kiek daug visko buvo padaryta neteisingai, kaip neprotingai buvo naudojamas laikas, kurio jau niekada nesugrąžinsi atgal.

Dėl ko mes pasigailėsime senatvėje?

Labiausiai senatvėje mes gailėsimės ne dėl to, kad mažai keliavome.
Ne dėl to, kad mažai skyrėme laiko savo dvasiniam vystymuisi. Ir ne dėl to, kad blogai auklėjome savo vaikus.
Ir ne dėl to, kad nepašventėme savęs menui. O galbūt dėl to ir pasigailėsime, žinoma – apie tai rašo kai kurie psichologai.

Kuriems dar toli iki senatvės.
Aš bendravau su daug smarkiai pagyvenusių žmonių, kurie buvo aiškaus proto. Labiausiai jie gailėjosi to, kad leido save įžūliai išnaudoti.

Ir kentė pažeminimus, nepelnytus ir bjaurius. „Kodėl aš negalėjau atsakyti, kai viršininkas vertė mane dirbti už tris?“ – sakė viena dama.

O kita prisiminė giminaičius, kurie atvažiuodavo svečiuotis į kambarį, kur ji glaudėsi su dviem vaikais ir vyru. Ir gyveno svečiuose savaitėmis. O ji viską tvarkė, skalbė, ruošė maistą ir vaišino kaip priklauso – nors kam tai priklauso?

Kažkas kentė girtuoklio vyro žiaurumą.
Kažkas – įžūlius visiškai svetimų žmonių reikalavimus. Ne dėl bailumo – tiesiog kad nieko neįžeistų.
Likti vartotojų akyse geru žmogumi. Štai dėl ko visi gailėjosi. Ir balsu galvojo, kaip gi dabar, po šitiek pragyventų metų, jie paprastai ir lengvai atsakytų.

Karštas vanduo būdavo tik kartą per savaitę. Ir pas moterį su trimis vaikais tą dieną suvažiuodavo su skalbiniais visa giminė. Na ir maudėsi visi, žinoma. Ir jai nelikdavo laiko išsiskalbti ir išmaudyti vaikų. Ir būdama 90 metų ji su graužatimi ir nesupratimu apie tai galvojo – ne apie tai, kodėl taip elgėsi giminaičiai. O apie tai, kad ji nesugebėjo rasti žodžių atsisakymui…

Jai buvo labai labai skaudu!
Štai dėl ko mes tikrai gailėsimės – dėl netikslingai ir negailestingai iššvaistyto laiko, dėl pastangų ir aukų, dėl savanoriškos vergovės.

Dėl bereikalingos kantrybės – kurios niekas nevertino. Todėl nereikia kentėti bereikalingai. Tada liks jėgų ir laiko ir kelionėms, ir vaikams, ir anūkams, ir menui. Ir sveikata liks. O kartėlio širdyje nebus – reikia tiesiog mokytis sakyti „ne“.
Ir viskas.

Arba tiesiog ignoruoti įžūlius prašymus, pašvenčiant save menui, kelionėms ar poilsiui. Arba vaikų auklėjimui…

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.