Sesuo su šeima įsiprašė į svečius, o pasirodė, kad aš ją dar ir linksminti savo sąskaita turėjau
Anądien mama skambino su pretenzijomis. Pasirodo, kad aš turėjau sesę su jos šeimyna ne tik apgyvendinti pas save ir vedžioti pasivaikščioti, bet ir linksminti savo sąskaita. O kaip kitaip – jie gi su vaikučiais į svečius atvažiavo. Tačiau aš į svečius jų nekviečiau, jie patys įsiprašė.
Aš iškart po mokyklos išvažiavau į Vilnių, o paskui taip ir likau sostinėje. Radau darbą, įsiliejau į didmiesčio gyvenimą. Prieš 2 metus pagaliau galėjau pasiimti paskolą nedideliam 1 kambario butui. Atokiame rajone, su paskola, užtai savo.
O sesuo liko gimtajame mieste. Irgi įgijo aukštąjį išsilavinimą, tačiau kol kas nedirbo nė dienos, vis vaiko priežiūros atostogose. Šeimą išlaiko vyras ir abiejų pusių tėvai.
Ji nors ir jaunesnė už mane 3 metais, ištekėjo prieš 5 metus. Dabar jie su vyru turi 2 vaikus – vyresnėliui 5 metai, o jaunėliui dveji.
Kol nepasiėmiau paskolos, mama dažnokai manęs prašydavo padėti sesers šeimai materialiai. Juk Vilniuje visi gauna milijonus.
O aš tuo metu gyvenau nuomojamame bute ir plušau lyg prakeikta, kad sutaupyčiau paskolai. Jaunesniosios sesers šeimos išlaikymas į mano biudžetą niekaip netilpo.
– Tai kam tau tas Vilnius! Gyveni velniai žino kur, visą laiką, kada bepaklausi, dirbi, o seseriai padėti pinigų nėra! Arba tu meluoji ir paprasčiausiai nenori padėti, – sakė mama per kiekvieną telefoninį pokalbį.
Informaciją apie tai, kad aš taupau paskolai, ji reguliariai praleisdavo pro ausis. O kas man liko daryti, jei butą, kuris mamai liko iš močiutės, mama užrašė sesei – ji juk turi vaiką ir šeimą, o aš kažkur ten Vilniuje.
– Na ir parduotume butą, atiduotume tau pusę pinigų, tai jūsų sostinės mąstais tai lašas jūroje. Ir tu buto nenusipirktum, ir sesuo be būsto liktų. O taip bent ji su butu. O tau kas, ne tai kad vaiko – nė katino neturi,- paaiškino savo poziciją mama.
Aš tada ant jos supykau. Tegu iš buto pardavimo ir neišeitų didžiulė suma, tačiau man būtų kiek lengviau. Bet kas padaryta, tas padaryta.
Štai aš jau vilnietė su savo butu, už kurį mokėti man teks ilgai.
Bet čia nors už savo moki, o ne už nuomojamą. Dirbti tenka daug, didžioji atlyginimo dalis išeina mokesčiams, todėl gyvenu ekonominiu režimu, neleisdama sau nieko nereikalingo. Net atostogų stengiuosi neiti, kad daugiau uždirbčiau. Žodžiu, sukuosi kaip galiu. Tėvai padeda tik jaunesniajai dukrai, bet prie to aš jau pripratau.
Neseniai skambino sesuo. Pokalbis sukosi apie tai, kad ji užsisėdėjo vaiko priežiūros atostogose, nieko, išskyrus naktipuodžius, nemato, o taip norėtųsi pakeisti aplinką ir pailsėti. Taip negudriai ji prašėsi į svečius. Neva priešaky ilgasis savaitgalis, kaip tik ir vyras laisvas, būtų nuostabu aplankyti sostinę.
Aš iškart pasakiau, kad išeiginių man nėra, todėl vedžioti po ekskursijas jų negalėsiu. Be to, mano butas mažas, todėl jiems teks miegoti ant grindų. Tačiau sesers tai nesutrikdė, ji pasakė, kad po Vilnių jie ir be manęs puikiai pasivaikščios, o kur miegoti, jiems vienodai.
Aš atsidusau, tačiau sutikau – atvažiuokite.
Sesuo sucypė iš džiaugsmo ir pasakė, kad perskambins, kai nusipirks bilietus. Atvykimo laiką jie pasirinko nelabai vykusį, teko atsiprašyti iš darbo, kad juos pasitikčiau.
O atvažiavo sesuo su vyru ir vyresniuoju sūnumi. Vaiko mes nebuvome aptarę, tačiau ką begalima padaryti. Gerai, nors jaunėlį su močiute paliko. Atvežiau juos į butą, o pati išlėkiau į darbą. Vakare grįžau ir ėmiausi svečių įkurdinimo.
Čia pasirodė, kad sesuo su sūnumi miegoti ant grindų negali, nes traukia skersvėjis ir jie gali susirgti. Aš buvau tokia nusiplūkusi, kad neturėjau jėgų ginčytis, užleidau jiems savo sofą, o pati atsiguliau ant grindų. Ryte tylutėliai susiruošiau ir išbėgau į darbą.
Sesuo visą dieną bombardavo mane skambučiais ir žinutėmis, kurių tema buvo kur jiems nueiti, kaip nuvažiuoti, kur pigiau pavalgyti. Toks jausmas, kad apie interneto egzistavimą nei ji, nei jos vyras nežinojo. O aš ir taip buvau be ūpo, nes su mano nugara miegas ant grindų buvo nekoks. Burbtelėjau, kad patys aiškintųsi.
Vakare vos parvilkau kojas namo ir pasirodė, kad visa šeimyna sėdi ir laukia manęs, kad paruoščiau vakarienę.
– Na mes juk svečiuose, tai aš ir nešeimininkavau. O greitai valgysim? – nesikuklindama paklausė manęs sesuo.
Labai norėjosi tuo pat momentu imti ir išgrūsti juos pro duris ir jei su jais nebūtų mažiaus, taip ir būčiau padariusi. Tiek to, kad man jie nieko neparuošė, bent jau patys galėjo pavalgyti.
4 dienas, kol pas mane svečiavosi giminaičiai, aš vos išgyvenau. Nugara maudė, po darbo teko gaminti, o dienos bėgyje mano telefonas kaito nuo pastovių sesers skambučių ir žinučių. Apie tai, kad namuose tvyrojo betvarkė, aš jau tyliu. Išlydėjusi juos į stotį, galėjau atsikvėpti, bet pasirodė, kad per anksti atsipalaidavau.
Kitą dieną su pretenzijomis paskambino mama. Man buvo pareikšta, kad per mane sesuo su vyru išleido daug pinigų, o juk jie turi vaikų.
– Paguldei ant grindų, niekur nenuvedei, jiems teko patiems važinėti. O kiek pinigų jie išleido, tai kažkoks siaubas! Tu juk žinai, kokia sunki jų situacija, galėjai ir padėti sesei!
Paaiškinau mamai, kad ant grindų šiaip jau miegojau aš, o į svečius aš išvis nieko nekviečiau. Juolab sesuo žinojo, kad neturėsiu laiko jų vedžioti, aš dirbu. Kam jie leido pinigus, aš irgi nežinau. Maistą aš pirkau savo sąskaita, o iš sesers už tai nepaėmiau nė cento.
– Vis tiek tu blogai pasielgei. Galėjai pasiimti išeiginių, pravesti ekskursiją, nusivesti kur nors, kad jie pailsėtų. O tu net sūnėnui nieko nepadovanojai!
– Turbūt nusivesti turėjau savo sąskaita? – pasitikslinau aš. – Ir tai, kad sūnėnas išvis atvažiuos, aš sužinojau tik stotyje.
– O kaipgi! Jie juk ne milijonieriai! Pati žinai, kaip sunkiai jie gyvena.
– Kas sunkiai gyvena, į svečius nevažinėja, o dirba, kad lengviau gyventų.
Mama pasakė, kad Vilnius mane sugadino, aš pasidariau žiauri ir grubi. Trumpai tariant, aš dar ir kalta dėl visko. Sesuo įsiprašė į svečius, kartu su vyru iššvaistė kažkokią sumą, o kalta čia aš.
Noras bendrauti su gimine ir dar nors kartą kažką priimti svečiuotis dingo galutinai.
