Ši istorija apie mano tėvą ir jo šunį Reksą — apie tai, kaip ištikimybė gali būti stipresnė už bet kokį išsiskyrimą…

Visada žinojau, kad mano tėvas ir mūsų šuo Reksas turėjo ypatingą ryšį. Nuo pat pirmosios dienos, kai šuniukas pasirodė mūsų namuose, jie tapo neišskiriami. Tėvas mokė jį eiti šalia, šerdavo jį nuo stalo, kalbėdavo su juo taip, lyg jis būtų žmogus. Ir Reksas viską suprato be žodžių. Jei tėvas atsikeldavo — Reksas tuoj pat pakildavo. Jei tėvas sėsdavo kieme — Reksas gulėdavo prie jo kojų. Net naktį jis miegodavo prie durų, vedančių į tėvo kambarį.

Atsimenu, kaip tėvas grįždavo iš darbo — pavargęs, kartais susierzinęs, bet vos tik atidarydavo vartus ir pamatydavo bėgantį Reksą, visos blogos nuotaikos išnykdavo. Tėvas visada sakydavo: „Niekas gyvenime nesidžiaugia manimi taip, kaip jis.“ Ir tai buvo tiesa.

Kai tėvas susirgo ir pateko į ligoninę, Reksas labai susikrimto. Jis visą dieną sėdėdavo prie vartų, žiūrėdavo į kelią ir laukdavo. Bandžiau jį prablaškyti — kviečiau pasivaikščioti, daviau skanėstų, bet jis nenoriai valgė ir vėl grįždavo prie vartų. O vakare, kai stojo tyla, jis gulėdavo ant kilimėlio ir galėjo klausytis sapnuose. Žinojau — sapnuose jis mato tėvą.

Tėvas labai rūpinosi dėl jo. Jau gulėdamas ligoninėje, jis man sakė: „Atsivesk Reksą. Noriu su juo atsisveikinti.“ Gydytojai iš pradžių atsisakė, bet vėliau leido išvesti jį į kiemą. Aš niekada nepamiršiu šios akimirkos. Tėvas sėdėjo apsigaubęs antklode, nusilpęs, su pavargusiu veidu, o Reksas, pamatęs jį iš tolo, puolė bėgti taip, kad vos sulaikiau saitu. Jis pribėgo prie jo, palaižė rankas, veidą, o tada padėjo galvą ant kelių ir tyliai sudejavo, atrodytų, suprasdamas viską. Tėvas glostė jį, sušnibždėjo: „Mano berniuke… atleisk, kad palieku tave…“ Ir ašaros tekėjo abiem — žmogui ir šuniui. Aš stovėjau šalia ir negalėjau sulaikyti ašarų.

Po tėvo mirties Reksas  pasikeitė. Pirmosiomis dienomis jis bėgiojo po namus, jo ieškojo, žiūrėdavo į kiekvieną kambarį. Vėliau nustojo valgyti. Sėdėjo prie durų, ir kiekvienas garsas priversdavo jį pakilti, klausytis, laukti. Mes bandėme jį išvežti pas giminaičius, bet jis pabėgdavo ir grįždavo namo. Kaimynai sakė, kad jis dieną naktį sėdėjo prie vartų, kaip sargybinis, neleisdamas niekam praeiti be žvilgsnio.

Ir tada jis pats pradėjo eiti į kapines. Niekas jo nevedė, jis pats rado kelią, tarsi širdis jam nurodė kelią. Atvykdavo, atsiguldavo prie kapo ir valandų valandas nesijudino. Kartais sniegas tyliai krito ant jo nugaros, tarsi apklotas, kartais lietus sušlapo jo kūną iki kaulų, tačiau jis vis tiek gulėjo ir laukė.

Mes atnešdavome jam maisto, vandens, skanėstų, bet jis beveik neliečia jų. Jam reikėjo tik vieno — būti šalia savo šeimininko. Kelis kartus veždavau jį namo, įkalbinėdavau, glosčiau, žadėjau, kad ten šilčiau ir saugiau. Tačiau kiekvieną kartą jis pabėgdavo atgal, į tą vietą, kur jautė jo buvimą.

Manyje buvo skaudu tai matyti. Stovėjau šalia ir negalėjau sulaikyti ašarų. Mano širdis plyšo nuo supratimo, kad jokia žmogaus jėga negali atskirti jo nuo to, kurį jis mylėjo labiau nei gyvenimą.

Paskutinį kartą, kai jį ten pamačiau, jis jau beveik negalėjo pakilti. Ko jos drebėjo, snukis išbalo, o akyse nebuvo likusios to ankstesnio spindesio. Bet man priartėjus, jis iš paskutinių jėgų pakėlė galvą, pažiūrėjo į mane ilgai žiūrėdamas… ir tuoj pat vėl nukreipė akis į tėvo kapą. Šią akimirką supratau baisiausią dalyką: jis vis dar laukė ne manęs. Jis vis dar laukė jo.

Taip praėjo visas metai. Lankiau jį beveik kiekvieną dieną — nešiau vandenį, maistą, glosčiau, įkalbinėjau grįžti namo, šildydavau jo šaltą kūną savo apklotu. Bet viskas buvo beprasmiška. Jis nenorėjo namų, jis nenorėjo šilumos. Jam namai buvo ten, kur ilsėjosi jo šeimininkas. Ir jokiomis kalbomis nebuvo galima priversti jį palikti tą vietą.

Reksas mirė būtent ten, prie kapo. Tyloje, be garso. Tiesiog atsigulė ir daugiau nepakilo. Mes palaidojome jį šalia, ir man atrodo, kad tik taip ir galėjo būti teisinga.

Dabar, kai lankausi kapinėse, matau juos kartu. Tėvas, kuris iki paskutinio prašė atvesti savo šunį. Ir Reksas, kuris iki paskutinio laukė savo šeimininko. Tai buvo meilė be žodžių, ištikimybė be sąlygų.

Kartais pagalvoju: žmonės dažnai išduoda vieni kitus, palieka, pamiršta pažadus. Bet šuo neišduoda. Jis lieka iki galo, net jei tas galas sunkiausias. Ir aš visada prisiminsiu Reksą, nes jis parodė man, kas yra tikroji ištikimybė.❤️