Šiandien jam sukako 90 metų, o niekas apie jį neprisimena, nei vaikai, nei anūkai…

Rytas mažame kotedžų miestelyje, kur nameliai stovėjo tvarkingomis eilėmis palei kruopščiai prižiūrimas šaligatvius, išaušo netikėtai ramus. Saulė vos spėjo pakilti virš stogų, kai Lukas atsikėlė nuo sofos ir perėjo mažytę svetainę, kad užsipiltų arbatos. Jo žingsniai buvo lėti, prislopinti laiko ir lengvo drebulio keliuose. Tačiau šią dieną jis jautė ypatingą jaudulį — juk jam sukako 90.

Jis apsivilko geriausią megztinį, išmargintą oranžinių siūlų raštais. Būtent šiame megztinyje jis kadaise pasitikdavo svečius, kai anūkai atvykdavo pasisvečiuoti per atostogas. Dabar, žvelgdamas į savo atvaizdą virtuvės spintelės veidrodyje, Lukas mąstė, kaip greitai lekia laikas. Atrodė, kad lyg vakar šie anūkai lakstė po kiemą, juokėsi ir garsiai žaidė gaudynes. O šiandien… kur jie?

Tyla name skaldė ausis. Ant stalo — lėkštė su sausainiais, kuriuos jis dar vakare paruošė, netikėtai nusprendęs, kad kažkas būtinai užsuks į svečius. Bet telefonas neskambėjo. Laikrodis ant sienos abejingai mušė taktą: aštuoni… devyni… dešimt… Lukas lėtai nuėjo prie lango, žiūrėdamas į gatvę, tikėdamasis pamatyti kokią nors mašiną ar bent jau pažįstamus siluetus. Tik prieš keletą metų šiame jubiliejuje sklido sveikinimų ir juoko aidas. Vaikai apkabindavo jį stipriai, o anūkai iškeldavo rankas, siūlydami paspardyti futbolo kamuolį sode.

Tačiau šeimos, kaip ir paukščiai, išskrenda: vieni išvyko mokytis, kiti — dirbti, pas trečius atsirado nauji rūpesčiai ir problemos. Lukas suprato, kad niekas neprivalo visada būti šalia. Tačiau šiandien, dieną, kai jam sukako devyniasdešimt, jis vis tiek laukė. Laukė taip, kaip motina laukia sūnaus iš kariuomenės, kaip įsimylėjusi mergina laukia mylimojo vakariniame stotyje.

Per pietus atstūmimo jausmas tapo dar sunkesnis. Virpėdamas nuo lengvo šaltkrėčio, Lukas nusprendė šiek tiek pasivaikščioti po sodą — senos raumenys skundėsi, o sielą spaudė keistas tuštumos jausmas. Jau seniai lysvėse nebeaugo daržovės, pats jis negalėjo jų prižiūrėti kaip anksčiau. Porą sudžiūvusių rožių krūmų ir vieniša obelis laikė išgyvenimo pėdsakus. Jis prisiminė, kaip kadaise čia šurmuliavo visa šventė: vaikai bėgiojo tarp šakų, rinkdami obuolius, o anūkai juokėsi iš jo pasakojimų apie „jaunystę“.

Diena tęsėsi be galo. Kai saulė pradėjo leistis, Lukas grįžo į namą ir pastatė arbatinį ant viryklės. Na, niekas nepaskambino, reiškia, ir neatvyks. Galbūt pamiršo tarp svarbių darbų. Galbūt nusprendė, kad jis pakankamai suaugęs, kad ramiai praleistų šią ypatingą dieną vienumoje. Arba mano, kad senoliui tai nėra taip svarbu. Jis bandė surasti pasiteisinimų, bet gilumoje širdies suprato: žmonės pernelyg dažnai atideda susitikimus, manydami, kad dar bus laiko… O laikas, kaip pasirodė, praslysta net greičiau, nei tikėjomės.

Netikėtai vakare pasigirdo smūgis į duris ir Lukas trumpam pasijuto svaigulys. Skubiai nuėmęs arbatinį nuo ugnies, jis pasiūlė į prieškambarį ir atidarė duris. Prie slenksčio stovėjo kaimynė — Amelija, maždaug keturiasdešimtmetė moteris, neseniai persikėlusi į šį rajoną. Rankose ji laikė nedidelę dėžutę, surištą šventine juostele. „Labas vakaras, ponas Lukas. Aš… emm… atsiprašau, kad taip vėlai, bet šiandien juk jūsų gimtadienis, tiesa?“ — sakė ji šiek tiek susigėdusi.

Luko širdis suspaudė: kažkas prisiminė. Net ne vaikai, ne anūkai, o vos pažįstama moteris, kuri pamatė jo vienišą figūrą ir suprato, ką reiškia pasenti be artimųjų šalia. Jis tyliai linktelėjo, kviesdamas ją į namus. Amelija padėjo dėžutę ant stalo. Viduje buvo nedidelis tortas su žvakute ir atvirukas su nedrąsiu užrašu „Su gimtadieniu“. Moteris tyliai šyptelėjo: „Pagalvojau, kad jums būtų malonu“.

Lukas pajuto, kaip ašaros rieda akimis, tačiau ne nuo kartėlio, o nuo netikėtos dėkingumo. Jis atsargiai atidarė dėžutę, pažvelgė į tortą ir įsivaizdavo, kaip tuo metu kažkur toli gyvena ir kvėpuoja jo anūkai, užaugę vaikai. Galbūt jiems neužteko laiko, o gal įstojimo jėgų sugrįžti, matant, kaip nusilpo jų tėvas. Bet jis daugiau nenorėjo nieko kaltinti. Taip, jie nepaskambino, galbūt pamiršo ar tiesiog nerado jėgų. O jis — surado savyje jėgų gyventi, kol jo širdis dar plakė.

Amelijai išėjus, Lukas pritraukė uždegtą žvakę prie veido, pajuto jos silpną, bet tokį šiltą švytėjimą ir užmerkė akis. Ašaros visgi nuriedėjo per skruostus — per šią ilgą dieną jis jautė kartų vienišumą. Tačiau dienos pabaigoje įvyko mažas stebuklas: svetimas žmogus prisiminė apie jį, ir tai pasirodė svarbiau už visa, ką jis bandė sau įteigti nuo ryto. Žvakė degė neilgai, tačiau jos šviesos užteko, kad aptirpdytų tamsą senolio širdyje.

Taip ir liko Lukas vienas savo devyniasdešimtą gimtadienį — bet jau be tos visa apimančios tuštumos. Jis suprato, kad kartais užtenka vos vieno beveik nepažįstamo žmogaus dėmesio, kad sužibėtų šiluma ir viltis. Ir nors vaikai ir anūkai neatėjo, gyvenimas jam įteikė ramų, bet stiprų ženklą: niekada nevėlu uždegti šviesą kažkieno namuose net vienintele mažyte žvake.