Širdį verianti istorija apie tai, kaip senukas ir mažas šunelis tapo geriausiais draugais
– Tėti, galėsi pažiūrėti šunį porą savaičių? Mes visa šeima į Turkiją susiruošėme, nėra su kuo palikti mūsų Bulkutės. Juk neimsime kartu…
Vytenis kelias sekundes susimąstė, dukra kitame laido gale kantriai laukė. Ji suprato, kad pensininkui tėvui vienam su šuniu – o jo sutuoktinė jau metai kaip mirusi – bus sunkoka, tačiau nebuvo kur dėtis.
– Na gerai… Atvežk… – sunkia širdimi sububeno Vytenis. – Bet tu juk žinai, kad aš tų kambarinių šunėkų nelabai… Kvaili jie… Ir nieko jai neturiu…
– Oi, tėti, aš viską atvešiu! Ir aš įsitikinusi, kad tu įsimylėsi mūsų Bulkutę.
Jau kitą dieną dukra atvežė tą mažą keistą 5 kg svorio padarą, kuris nuo pat slenksčio puolė į Vytenio glėbį, tuoj pat jį visą aplaižė, iš visų jėgų vizgindamas uodegytę, mėtė užuominas, kad su juo bus labai linksma.
Vytenis sutriko nuo tokio švelnumo ir nežinojo, kaip atsakyti.
– Matai, tėti, kokia ji klasiška.
– Jei ką, koridoriuje tegu būna patiesta palutė, dėl visa ko, jei pramiegotum.
– Na dar ko. Jau penktą aš ant kojų.
– Vadinasi, jūs sutarsite! – dukra pabučiavo tėtį ir apsisuko slenksčio link.
Ji išėjo ir Vyteniui prasidėjo visai kitas gyvenimas, pilnas keistų, neįprastų rūpesčių.
Pačią pirmą dieną Vytenis ėmė ruošti šuniukui „normalų“ maistą, rado šunų aikštelę, kur galima užsiimti dresūra. Tačiau maloniausia pasirodė vaikštinėti su šuneliu parke.
Į tokią gražią porą tuoj pat visi atkreipė dėmesį, mezgė pažintis ir namo abu – Bulkutė ir Vytenis – grįždavo linksmi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Kai kalytė pavargdavo, Vytenis imdavo ją ant rankų, glausdavo prie krūtinės ir dažnas jos širdelės tuksėjimas žadino sugrubusioje jo širdyje pamirštą švelnumo jausmą.
Žodžiu, su Bulkute jam buvo labai gera. Jis jautė, kaip jame bunda beprotiška meilė šiam mažam laimės kamuolėliui. Tačiau laimė akimirksniu baigėsi, kai dukra, žentas ir Gabytė pailsėję pasirodė ant jo buto slenksčio.
Bulkutė šoko į anūkės glėbį, o po pusės valandos jo namai ištuštėjo.
Tiesa, tą akimirką, kai svečiai ruošėsi išeiti, Bulkutė staiga beviltiškai ėmė veržtis iš anūkės glėbio, tačiau jos pastangos buvo bergždžios. Tą vakarą Vytenis verkė. Taip jis verkė tik tada, kai laidojo žmoną. Tačiau valios pastangomis susiėmė, nusiramino ir ėmė ruoštis miegoti.
Staiga suskambo telefonas.
– Tėti, tau viskas gerai? Nieko neskauda?
– Man viskas gerai… – Vytenio balsas buvo neįprastai užgesęs.
– Žinai ko skambinu… Bulkutė lyg iš proto išsikraustė… Stovi prie durų ir verkia… Štai ir pagalvojau, kad tau kažkas…
– Nedraskyk man širdies… – sustenėjo Vytenis, išjungė telefoną ir vėl pravirko…
Užmigo sunkiai. O 5 ryto automatiškai pabudo ir kažkodėl nenorėjo lipti iš lovos.
Kažkas raktu atrakino buto duris. Turbūt dukra – tik ji turėjo Vytenio buto raktą. Jam pasidarė nemalonu – dabar nenorėjo nieko matyti.
Bet staiga pasigirdo greitas, garsus, džiugus mažų šunelio letenėlių tapsėjimas. Nežinia iš kur atsiradusi Bulkutė cypdama užšoko ant lovos ir karštiligiškai, plonai kiauksėdama ėmė laižyti jam veidą.
– Tėti… – į kambarį įžengė dukra ir iškart apsiverkė – ar dėl scenos, kurią išvydo, o gal iš meilės tėvui.
– Mes pagalvojome ir nusprendėme,- dukra valėsi ašaras rankove, lyg jai būtų 5-eri,- paliksime Bulkutę tau. Ji juk taip ir neužmigo visą naktį. Ir mums nedavė miegoti. Vis rovėsi iš namų. Pas tave…
O Bulkutė vis laižė Vytenį ir niekaip negalėjo patikėti savo šuniška laime…
