Sovietų sąjungoje šeimos institutas buvo tvirtesnis, o vaikus mylėjo mažiau

Mano 58 metų draugas Tadas mėgsta pakalbėti apie gyvenimą, apmąstyti jį. Trijų vaikų tėvas, keturių anūkų senelis. Su laiku klausimų galvoje nemažėja, net daugėja.

Kada spėjo prabėgti gyvenimas? Kada spėjo priimti visus šiuos sprendimus?

Kuo mokytis, ką vesti, kaip auklėti vaikus?

Ilgą laiką Tadas galvojo, kad kuo daugiau vaiko gyvenime savarankiškumo, tuo geriau.

Jis pats buvo „berniūkščiu su raktu ant kaklo“. Tėvai ryte išeidavo į darbą, o Tadas arba išeidavo į mokyklą, arba lakstydavo kieme.
Taip gyveno 99% jo aplinkos. Tai buvo normalu. Kai visi – tai nebaisu.

O dabar jis padarė išvadą, kad šeimos institutas sovietų sąjungoje nors ir buvo tvirtas, o vaikus visgi gimdė, nes taip buvo priimta.

Bevaikė moteris buvo balta varna. Ją kankino klausimais „o kodėl negimdai?“. Visos draugės turi šeimas, o ji – atstumtoji.

Reikėjo šeimos. Visuomenei pasiūlė tokį gyvenimo modelį, o ji pakluso.

Prisigimdę vaikų kaip galima anksčiau atiduodavo į lopšelius arba į močiutės rankas, žiemą auklėjo mokykla, vasarą – stovykla.

Niekas niekada neatliepė vaiko, nežvelgė jam į akis ir neklausė: ar tu laimingas?

Pamaitintas, aprengtas, apautas, reiškia, viskas gerai. Pirmyn į laimingą ateitį.

Su vaikais išvis nesikalbėdavo, neklausdavo, kas juos jaudina, galbūt mokykloje koks nors dalykas sunkiai sekasi? Tėvai nesikišdavo į mokyklinius reikalus, nelaikė jų savo atsakomybės zona.

Tai dabar visi dreba dėl vystymosi, vadina vaikus asmenybėmis, apkabina juos, palaiko, o anksčiau to nebuvo. Požiūris į vaikus buvo šaltokas. Auga ir tiek.

Ir gerai, jei gimei mieste, o kaime vaikai visada buvo darbo jėga. Nuo ryto iki vakaro prižiūrėdavo gyvulius ir prekiaudavo daržovėmis.

Šie neišmylėti vaikai susilaukė savo vaikų. Tačiau jiems savo ruožtu stengiasi dovanoti dvasinę šilumą, kurios taip trūko patiems.

Ar šiandieniniai seneliai ir močiutės myli savo anūkus?

Ar šiandieniniai tėčiai ir mamos myli savo vaikus?

Ar visas šis bruzdesys su ankstyvuoju ugdymu, kūdikių joga, grojimu fortepijonu nuo trejų ir anglų kalbos pamokomis nuo penkerių – tai bandymas per vaiką pademonstruoti savo socialinį statusą?

Štai kokie mes! Medaliai, taurės, diplomai…

Pirmūnas, stipendininkas, studentų elitas.

Kartais net lazdą perlenkia, kad vaikai per langus šoka.

O 90% kaip ir anksčiau, tegu ne kiemuose laksto, bet sėdi įrenginiuose. Kad netrukdytų, netriukšmautų.

„Neatsimenu, kad mama stovėtų prie viryklės ir gamintų ką nors skanaus. Maitinausi mokykloje, o namie tepdavau sviestu duoną ir užgerdavau arbata. Birų plovą ir kvapnius kotletus mačiau tik svečiuose.

Tėvai kiekvieną vasarą važiuodavo prie jūros, manęs neimdavo. Neatsimenu, kad būtume ėję į kiną ar cirką.

Dėvėjau tai, ko negaila sugadinti ar suplėšyti, o mama puošėsi, siuvosi sukneles pas geriausią siuvėją, užsisakydavo dailias skrybėlaites.

Ji turėjo vieną atsakymą: užaugsi, užsidirbsi ir nuvažiuosi/nusipirksi“,- sako Tadas.

Gyvenimas praėjo, o nuoskauda liko…

Ir esmė juk ne tame, kad kažko nenupirko, o tame, kad neparodė, kaip jie myli tą berniūkštį.