– Sugebėjusi pagimdyti, nesugebėjai duoti man viso to, apie ką aš svajojau! Tik skurdas ir vieniša motina! – pasakė man dukra
Pilnai sutinku su tuo, kad sveikata žmogui – svarbiausia. Bet kai serga tavo vaikas, situacija tampa tikrai kritiška.
Gerai prisimenu tą dieną, kai Jonė pirmą kartą paprašė paskolinti jai gana didelę pinigų sumą. Sužinojus, kad dukrai reikia gultis tyrimams, žinoma, surinkau visus pinigus, dalį teko pasiskolinti, ir atidaviau jai.
Tyrimams dukra nuvyko į kitą miestą, nes nenorėjo jokių gydytojų klaidų tikimybės. Juk diagnozė, kurią jai nustatė mūsų poliklinikoje, buvo labai baisi.
Per tą laiką, kol vyko Jonės tyrimai, aš turbūt pražilau ir pasenau keliais metais. Dukra paprašė jai neskambinti, todėl man teliko tik laukti.
– Ko tu lyg žemę pardavusi? Nutiko kažkas? – draugė Marija, atrodo, mato mane kiaurai.
Neslėpiau nuo jos, kad Jonė išvažiavo į ligoninę.
– Palauk, kokie tyrimai? Tu kažką painioji? – iš Marijos veido išraiškos supratau, kad ji žino daugiau nei aš.
– Ką aš galiu painioti?! Ji ligoninėje! – iš visų jėgų stengiausi nepravirkti.
Tačiau ašaros, susikaupusios per visas šias dienas, visgi išdavikiškai pasipylė skruostais.
– Dalia, tu seniai kalbėjai su Jone? – draugė mąsliai žiūrėjo į mane, nuo ko visai sutrikau.
– Ji paprašė jai neskambinti kelias savaites. Na, tu pati supranti, kad netrukdyčiau.
– Na žinoma, nereikia trukdyti jai ilsėtis,- pasakė Marija.
Viskas pasirodė banalu ir bjauru. Jonė, suprasdama, kad jai savų pinigų kelionei nepakanka, sugalvojo puikų planą.
– Atleisk man. Nemaniau, kad tu nežinai, kur tavo dukra,- sutriko draugė, matėsi, kad ji pati šoke nuo to, kas nutiko.
– Viskas gerai. Tavo dėka nors tiesą apie savo dukrą sužinojau.
Suglumusios mes atsisveikinome. Po to surinkau dukros numerį.
– Alio, Jone?
– Taip, mama! Kažkas nutiko? Mes juk susitarėme, kad aš grįšiu iš ligoninės ir pati paskambinsiu!
– Iš ligoninės, dukra? – pasipiktinimas savo vaiku prarijo mane visą.
– Mama, kas per kvaili klausimai? Žinoma iš ligoninės!
Supratau, kaip toli Jonė nuėjo savo mele. Pyktis, pasiekęs savo ribas, išsiliejo ant dukters. Išsakiau viską, ką galvoju.
– Ačiū, mama, už pagalbą! Kai tik grįšiu, atiduosiu viską iki cento! Gali nesijaudinti!
– Tu supranti, ką aš pergyvenau, kai tu man pasakei, kad susirgai? Kaip aš nervinausi ir kentėjau!Nors… Ką tu gali jausti!
Padėjau ragelį.
Jonė perskambino gana greitai. Prisipažinsiu, man nelabai norėjosi atsakyti, tačiau, įveikusi save, visgi pakėliau ragelį.
– Tu nori žinoti, kodėl aš tai padariau? Tik paskui neįsižeisk, gerai? – dukters balsas drebėjo iš pykčio.
– Sakyk.
Nebuvau pasiruošusi, kad Jonė padarys mane kalta.
– Atsimeni, kaip aš augau? Kaip nešiojau svetimus nudėvėtus drabužius?
Nesenos praeities prisiminimai skaudžiai dūrė man į širdį.
– Kam tai, Jone? Argi aš auklėjau tave mele? Argi mokiau kažko blogo? – nesupratau, kam tas pokalbis.
– Sugebėjusi pagimdyti, nesugebėjai duoti man viso to, apie ką aš svajojau! Ką aš turėjau? Amžiną skurdą ir vienišą motiną, kuri cento gailėdavo!
Jaučiau lyg pyktį, lyg gailestį Jonei.
– Ką, mama, nepatinka tiesa? – dukters žodžiai lyg laukinių bičių spiečius gėlė negailestingai.
– Patinka. Net labai, – karčiai atsidusau aš.
Jonė kelias sekundes tylėjo.
– Gerai, mama. Tu atleisk, jei ką… Nežinojau, kaip paprašyti iš tavęs tų pinigų.
Padėjau ragelį ir ėmiau raudoti.
Jonė, kaip ir žadėjo, netrukus atidavė viską iki paskutinio cento. Tačiau atgavusi tuos pinigus, laimingesnė netapau. Dukra man neskambina.
Siena tarp mūsų iki šiol nesugriauta. Ir tiesą sakant, nežinau, kada tai įvyks ir ar įvyks išvis.
