Jūsų vyras turi sūnų nuo meilužės ir jis gyvena vaikų namuose – štai tokią naujieną išgirdau telefono ragelyje

Visada svajojau apie tokį tėvą ir vyrą, kaip Vytautas. Ir laikiau save laimėjusia „aukso puodą“, kai prieš 10 metų jis tapo mano vyru, o paskui mūsų dviejų nuostabių vaikučių tėvu.

Mes retai pykstamės ir viską sprendžiame su meile ir pagarba vienas kitam, todėl niekaip negalėjau suprasti to skambučio… Kelis pastaruosius mėnesius aš pastebėjau, kad vyras tapo susimąstęs ir susikrimtęs, viską aiškino problemomis darbe.

Tačiau po mūsų pokalbio niekas nepasikeitė, o atrodė, darosi dar blogiau. Negalėjau patikėti, kad pas mano vyrą pastoviai problemos darbe ir vėl ėmiau jį įtarinėti kažkokių problemų slėpimu. Todėl vėl atsisėdau šalia jo ir nusprendžiau užduoti tą patį klausimą kaip ir prieš kelis mėnesius.

Tačiau nespėjau to padaryti, kai suskambo skambutis, pakėliau ragelį ir moteris kitame laido gale greitai susakė į ragelį, kad mano vyras turi antrą šeimą, kad jis turi dar vieną sūnų. Negalėjau patikėti, kad mano Vytautas galėtų padaryti kažką panašaus. Visgi grįžau į kambarį, bet jau su visai kita nuotaika ir klausimais.

– Brangusis, atsakyk tiesiai, tu pažįsti berniuką Simą?

Jis ilgai žiūrėjo man į akis, o paskui nuleido galvą ir pradėjo pasakoti:

– Prieš 4 metus pas mus į stažuotę atėjo jaunutė studentė. Buvau įsitikinęs, kad mūsų santykiai bus griežtai tik dalykiniai, tačiau ji man praeiti neleisdavo, visada buvo šalia. Tie jos atviri apdarai, nešvarios užuominos. Galima pasakyti, daviau jai tai, ko ji taip troško ir ji nusiramino.

Po to nebendravome, o po kelių mėnesių ji atnešė man nėštumo testą su dviem juostelėmis. Ji bandė pastūmėti mane skyryboms su tavimi, o kai suprato, kad nieko neišeis, atidavė berniuką į vaikų namus. Tai dabar ir vaikštau pas Simą reguliariai, perku jam viską, kas reikalinga, duodu nors truputį tėviškos meilės, kiek sugebu, kad išpirkčiau didžiulę savo kaltę prieš jį.

Patylėjau kelias minutes, išsiverkiau ir, peržengusi per save, šeimos gerovei ištariau:

– Tai tavo sūnus, daryk viską, ko reikia!

Sekančią dieną vyras prisipažino man, kad važiuoja pas sūnų ir aš išsiprašiau važiuoti su juo. Berniukas iškart pribėgo prie jo ir apsikabino, tada aš pritūpiau, ištiesiau jam ranką ir ištariau:

– Labas, aš tavo mama ir noriu pasiimti tave namo!

Berniukas įdėmiai pažiūrėjo į tėvą, kuris nusišypsojo ir linktelėjo, ir tik tada pribėgo manęs apkabinti:

– Mama, nejaugi? Aš taip ir žinojau, kad tu mane rasi, o čia visi mane apgaudinėja, kad mane paliko! Aš taip tavęs ilgėjausi! Aš taip tave myliu!

Simo apkabinimai buvo kažkokie artimi, lyg išties būčiau sutikusi dingusį savo sūnų, tada ir supratau, kad nepasigailėsiu šio pasirinkimo!

Mūsų vaikai džiaugėsi jauniausio brolio atsiradimu ir pradėjo jį visko mokyti. Dabar vyresnieji vaikai turi savo šeimas ir šalia liko tik Simas, bebaigiąs universitetą.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vyro meilužės vaikas gali tapti mano ramsčiu, palaikymu ir vienu artimiausių žmonių! Nebuvo nė sekundės, kad aš gailėčiausi priėmusi šį mažylį, nors mes išgyvenome daug!

You cannot copy content of this page