Šuniukas be vienos letenėlės pusnyje kovojo už gyvybę iš paskutiniųjų

Tai nutiko 2016 m. Tuo metu aš mokiausi medicinos kolegijoje. Paskaitos trukdavo iki vėlyvo vakaro beveik kasdien. Buvo žiema, snigo jau kelias dienas be pertraukos. Tą dieną tėtis paskolino man savo automobilį, kadangi per tokius šalčius paprasčiau keliauti savo automobiliu, nei visuomeniniu transportu.

Paprastai namo patekdavau apie 8 vakaro, tačiau ta diena buvo labai nesėkminga, kaip man atrodė. Automobilis užgeso pusiaukelėje. Stovėjau šalikelėje, laukdamas pagalbos. Nusprendžiau išlipti pramankštinti kojų, visgi nežinia, kiek man teks čia stypsoti. Aplink tylu, lyg tyčia, nė vieno automobilio, kuris man padėtų. Stovėjau, žvelgiau į tolį, kai netikėtai išgirdau kažkokį dūsavimą netoliese, iš pradžių neatkreipiau dėmesio ir stovėjau toliau.

Nusprendžiau sėsti atgal į mašiną ir kai tik susiruošiau atidaryti dureles, išgirdau kaukimą. Iškart mečiausi link garso, nė nesusimąstydamas. Vaikštau, ieškau patamsyje, kadangi telefonas ir žibintuvėlis mašinoje, ir nieko nerandu. Ir staiga netikėtai pamačiau, kad pusnyje guli šuniukas. Iškart nesupratau, kas ir kaip. Ėmiau artintis prie nelaimingo gyvūno ir pamačiau tai, kas mane šokiravo. Šuniukas buvo be vienos priekinės letenos, o aplink tamsi dėmė. Turbūt kažkas iš jo išsityčiojo, o paskui išmetė į pusnį lyg sulaužytą žaislą.

Man širdis plyšo iš skausmo. Nusivilkau striukę ir pabandžiau paimti mažylį, tačiau net vienas mažas mano judesys kėlė jam skausmą. Nusprendžiau, kad reikia nebijoti, juk kas jam padės, be manęs. Nulėkiau atgal prie automobilio. Atidariau dureles ir paguldžiau šuniuką ant galinės sėdynės, paskui leidau sau kelias sekundes pagalvoti.

Ir čia pamačiau artėjančius žibintus, nieko nemąstydamas puoliau į kelio vidurį su vienu megztiniu. Mašina staigiai sustojo ir iš jos išlipo vaikinas su mergina. Viską jiems paaiškinau ir jaunuoliai nieko nesvarstė. Vaikinas pasakė, kad palauks pagalbos, kol jo mergina mane nuveš į veterinarijos kliniką. Veterinarai pranešė, kad mes kaip tik spėjome laiku. Šuniuko būklė buvo siaubinga ir jie buvo apstulbę, kad jis vis dar gyvas.
Nuo tada praėjo 6 metai, o pas mane vis dar gyvena mano geriausias draugas Herojus.

Be jo, aš turiu dar du draugus Žanetą ir Tomą, kuriuos matau kiekvieną savaitę, o mano Herojus sveikina juos vizgindamas uodegėlę. Ir kai kažkas vyksta ne taip, Herojui pakanka paglostyti mano ranką savo vienintele priekine letena.