Šuo sėdėjo baloje. Jis labai sušalo, bet virvė neleido jam eiti

Jei nebūtų pririštas, šuo, kurio vardas Džouji, seniai būtų iš čia pabėgęs. O dabar…
Jis drebėjo nuo šalčio ir lietaus. Jei jo šeimininkas būtų geras, nevestų savo numylėtinio į lauką tokiu oru ir nepririštų prie tvoros.

Ir staiga kažkas priėjo prie vargšo šuns. Tai buvo jaunas vaikinas, tarnavęs policijoje.
Jo vardas buvo Maiklas Paskalis.

Jis ėjo namo po darbo dienos. Lietus, toli gražu ne šiltas, vertė jį judėti maksimaliu greičiu.
Ir staiga jis pamatė šunį. Šis drebėjo prie metalinės tvoros. Nebuvo kur net pasislėpti. Šuns akys meldė pagalbos.

Aplink jį susikaupė gana gili bala.

Maiklas priėjo prie tvoros ir atrišo virvę. Pasiėmė šunį pas save namo. Ir nei karto nepasigailėjo savo poelgio.
Jie taip susidraugavo, vandeniu neperliesi. Jaunasis policininkas dažnai ima šunį su savimi. O ir pats šuo nesitraukia nuo šeimininko nei per žingsnį.

Šunys moka būti dėkingais. Ir už žmogaus meilę atsilygina savo ištikimybe.
Jis dažnai kartoja, kad gyvūnai – kaip ir mes, žmonės. Jiems reikia šilumos, rūpesčio, komforto. Palikus juos be pagalbos jie greičiausiai žūtų.

Paskalis prašo visų nelikti abejingais pamačius benamį šunį ar katę.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page