Sužinojau apie baisią ligą ir sunaikinau savo gyvenimą per vieną dieną. O vėliau paaiškėjo, kad aš sveikas

Sėdėjau kabinete, žiūrėjau į užjaučiantį barzdoto daktaro veidą ir klausiausi jo kalbos.

– Turiu būti atviras su jumis, tai leukemija. Nusiteikite ilgam gydymui, – kalbėjo gydytojas.

Kiek man liko? – stengiausi, kad mano balsas skambėtų žvaliai.

– Deja, jūs kreipėtės per vėlai. Tačiau šansai visada yra. Geriausiu atveju po metų galime pasiekti stabilią remisiją,- bandė drąsinti mane gydytojas.

Paprašiau daktaro būti visiškai atviru su manimi. Ir jis atsakė, kad galbūt man liko ne daugiau nei mėnuo. O aš maniau, kad tai tik pervargimas. Tas keistas alpimas, mieguistumas, irzlumas. Milijonai žmonių gyvena su tokiais simptomais ir… gyvena! O aš ne.

Kai išėjau iš kabineto, visas gyvenimas pralėkė pro akis. Prisiminiau, kaip mano mylimoji Marija atsakė į mano jausmus, kaip ruošėmės vestuvėms, kaip gimė mūsų dukrelė Kamilė.

Negalėjau leisti, kad Marija rūpintųsi manimi, matytų, kaip aš lėtai išeinu. Man buvo svarbu, kad ji įsimintų mane pilną jėgų, ryžtingą ir sveiką. Todėl pirma, ką aš padariau – tai skambutis mylimajai. Viską sakiau greitai, kad nesusijautrinčiau ir nepravirkčiau.

– Marija, mums reikia skirtis. Aš seniai turiu kitą moterį. Šiandien aš išeinu. Lik sveika.

Marija iš pradžių sutriko. Ji buvo įsitikinusi, kad tai piktas pokštas. O paskui kažką šaukė, verkė. Neturėjau jėgų jos klausytis – širdis plyšo. Ir aš padėjau ragelį.

Taip, tegu prisimena mane kaip niekšą, bet ne kaip mirštantį invalidą. Tačiau man buvo svarbu aprūpinti jas su Kamile.

Mano firmos partneris seniai siūlė vieną miglotą schemą. Pelnas didžiulis ir tą pačią minutę. Rizika, kad schema bus aptikta, buvo, bet visgi ne tokia didelė. Buvau kategoriškai prieš dalyvavimą šiame reikale, juk jis kvepėjo sukčiavimu.

Tačiau dabar nė neabejojau. Niekas neturėjo žinot apie šią schemą. Tą pačią minutę paskambinau partneriui ir pakviečiau jį pasikalbėti.

– Aš pasiruošęs, tik su viena sąlyga. Pinigus turiu gauti iškart. Ilgiausiai, kiek galiu laukti – savaitė. Ir pasirašysiu viską,- nesvyruodamas pasakiau aš.

– Tu gausi visą sumą jau šiandien,- užtikrino mane partneris. Jis nė nepasidomėjo, kodėl mano nuomonė pasikeitė taip greitai.
Dokumentai buvo pasirašyti.

Tą patį vakarą gavau didžiulę pinigų sumą grynaisiais. Banke atidariau 3 sąskaitas: sutuoktinei, dukrai ir motinai. Beveik viskas, ką gavau, buvo padėta į jų sąskaitas.

Galėjau nusiraminti, tačiau visgi vienas klausimas nedavė man ramybės. O ir reikėjo kažkuo užimti mintis, kad atsitraukčiau nuo širdį draskančio liūdesio. Mano viršininkė – pati tikriausia bjaurybė, kuri sabotavo mano projektus daugelį metų. Išgėriau dėl drąsos ir patraukiau pas ją.

Didžiąją dalį laiko ji praleisdavo ofise kitame miesto gale. Būtent ten ją ir užtikau. Kai įžengiau į jos kabinetą, alkoholio mano organizme jau buvo nemažas kiekis. Rytoj mane atleis. Bet man jau buvo vienodai.

Su didžiuliu pasimėgavimu išsakiau tai arogantiškai bobai viską, ką apie ją galvoju. Ji nustebusi išklausė, kaip mane pykina nuo jos raudonos fizionomijos ir riebaus užpakalio. O dar pasakiau apie jos vištos smegenis, kurių pakanka tik tam, kad nustekentų jos velionio tėvo verslą.

Žinoma, ji iškvietė apsaugą ir pareikalavo mane išmesti. Bet tuo momentu, kai du galingi apsauginiai mane vedė, aš visgi sugebėjau išsprūsti ir riebiai spjauti į tą bjaurią bobšę!

Man pasisekė, manęs neperdavė policijai. Todėl po viršininkės ofiso patraukiau į barą. Ten ir baigėsi ši baisi, tačiau visgi stulbinanti ir gausi įvykių diena. Barmenas mane pažadino ir paklausė, kokiu adresu iškviesti taksi.

Nakvojau artimiausiame viešbutyje. Sapnai buvo siaubingi. Mane kankino košmarai. Pabudau su neįtikėtinu sunkumu širdyje ir bjauriomis mintimis galvoje.

Telefonas sproginėjo nuo skambučių. Pažiūrėjau praleistųjų sąrašą. Čia buvo skambučiai iš Marijos, keli iš mamos ir vienas iš darbo. Žinučių irgi buvo daug, tame tarpe iš viršininkės apie mano atleidimą.

Kažkodėl buvo net 3 gydytojo skambučiai. Ko jam reikia? Įkalbinės mane chemoterapijai? Na jau ne. Jei man liko mėnuo, praleisiu jį ne ligoninės lovoje.

Surinkau daktaro numerį, kad praneščiau jam tvirtą „ne“. Be to, dar reikėjo jį įspėti, kad nedrįstų pasakoti mano giminaičiams. Mano diagnozė – paslaptis jiems.

Gydytojas pakėlė ragelį iškart. Jis net nepasisveikino.

– Mūsų klinika labai jūsų atsiprašo. Nutiko baisi klaida. Medicinos slaugytoja sumaišė tyrimus. Jums ne leukemija. Paprasčiausia anemija. Pakaks išgerti geležies kompleksą.

Neįtikėtiną laimę jaučiau lygiai minutę. Bet kai atsikvošėjau, griebiausi už galvos. Prieš akis pralėkė vakarykščiai įvykiai, kuomet aš sunaikinau savo gyvenimą.