Sveika, dukrele. Atėjau pas tave nugyventi paskutinių savo dienų,- pareiškė man tėtušis po daugelio metų
Kai man buvo 9 metai, tėvas išėjo iš šeimos. Mama mane augino viena, taip ir nebeištekėjo. Nelabai pergyvenau dėl tėčio išėjimo, kadangi su juo šeimoje buvo nesibaigiantys skandalai, jokių gerų prisiminimų.
Mama padavė tėvą į teismą dėl alimentų. Verta pasakyti, kad tikslas vargu ar buvo praturtėti, greičiau atkeršyti, nes tais laikais alimentai buvo populiarus keršto metodas. Mama, žinoma, savo pasiekė, buvęs vyras iš šykštumo, kad nemokėtų kelių centų savo paties dukrai, išėjo iš oficialaus darbo.
Tėvo šykštumas viršijo visas protingumo ir adekvatumo ribas. Spręskite patys, tėtušis nedirbo oficialiai dėl mažulyčių alimentų, perrašė antroje šeimoje įgytą būstą sugyventinei, kad man jokiu būdu nieko neliktų. O juokingiausia, kad antros santuokos jis neužregistravo ir net atsisakė pripažinti antrojo sūnaus tėvystę.
Keista, kad jų santykiai truko ilgai. Jis pilnai aprūpino sugyventinę su vaiku, pastatė ant kojų sūnų. Tik štai neužsidirbo nei butui, nei mašinai,o ir liko beveik be pensijos dėl neoficialių uždarbių.
Mes su mama gaudavome iš tėtušio centus, už kuriuos, tiesą sakant, nė nuolatinis transporto bilietas neišeidavo. Savo tėvo aš labai ir neprisimindavau, gyvenimas tekėjo sava vaga ir be jo, gyvenome mes ramiai, tyliai dviese.
Deja, mama anksti mirė, net anūko nespėjo pamatyti. Ištekėjau, susilaukiau sūnelio. Gyvenome mes su vyru 2 kambarių bute, kuris atiteko man testamentu. Po vaiko gimimo santykiai suprastėjo, bet manau, kad taip nutinka daugeliui porų.
Kartą išgirdau durų skambutį, priėjau, atidariau, ten stovėjo mano tėvas. Ne svetimas žmogus, pagalvojau ir įsileidau jį į butą.
– Sveika, dukrele. Atėjau pas tave nugyventi savo paskutinių dienų! – pareiškė man tėtušis.
– Tu ką, pakvaišai senatvėje? – nieko nesuprasdama atsakiau aš.
– Paduosiu į teismą, jei neįsileisi. Aš alimentus mokėjau, dabar tu pagal įstatymą privalai man užtikrinti orią senatvę,- nė trupučio nesidrovėdamas, tęsė tėvas.
– Tai kur aš tave apgyvendinsiu? Mums patiems vietos neužtenka! – paklausiau aš.
– O čia jau ne mano problema. Pagal įstatymą privalai ir viskas,- atsakė jis, padėjęs riebų tašką mano argumentuose.
Pasirodė, kad iš antros šeimos jį išvijo į gatvę, daug gėrė, neteko darbo, o ir pensijos beveik nebuvo. Likau tik aš. Tiesą sakant, pasidarė jo gaila, juk nevarysi žmogaus į gatvę.
Buvo viltis, kad gerai bendraus su sūnumi, taps tikru seneliu. Deja, jis nebuvo geru tėvu, netapo ir seneliu. Gerti nemetė, ėmė kviesti mano vyrą „prie butelio“, o pas mus ir be to pastaruoju metu buvo įtempti santykiai, o sulig tėtušio atsiradimu prasidėjo vien skandalai.
Ką čia pasakysi, mano kantrybė trūko ir aš išvijau vyrą, kaip kadaise mano mama išvijo tėvą. Tik štai alimentams aš neduosiu, mano sūnui nereikia, kad kada nors pas jį užgriūtų „laimė“ mano buvusio vyro pavidalu.
