Taip svajojau tapti pensininke, tačiau vos po metų pradėjau ieškoti darbo

Paskutinius metus iki pensijos man buvo labai sunku dirbti. Net morališkai pavargau vaikščioti į darbą. Todėl labai laukiau pensijos. Be to, paskutiniais metais pradėjau labai dažnai sirgti, o į darbą vis tiek reikėdavo eiti.

Paskutinę savo darbo dieną paruošiau kolegoms stalą. Išlydėjo mane gerai: su gražiais tostais, eilėraščiais, dovanomis. Išgirdau labai daug gerų ir gražių žodžių.

O priešaky manęs laukė naujas gyvenimas. Aš taip svajojau apie tai, kaip vaikščiosiu į parodas ir teatrą, lankysiu sporto klubą. O dar svajojau, kaip vaikščiosiu po parduotuves ir apsipirkinėsiu. Nenorėjau atrodyti kaip senutė – norėjau išlikti patrauklia moterimi.

Pirmąją savaitę išėjus į pensiją aš paprasčiausiai gulėjau ant sofos, valgiau ir žiūrėjau televizorių. Kaip man patiko naujasis mano gyvenimas! Buvau laisva ir galėjau daryti viską, ką noriu. Kažkur eiti man nelabai norėjosi.

Paskui sūnus atvežė man anūkę.

– Mama, tu vis tiek namie sėdi. O man nėra su kuo šiandien palikti Kamilės. Pabūsi šiandien su Kamile?

Džiugiai sutikau. Visą dieną prasėdėjau su anūke. Man labai patiko, tačiau sekančią dieną Kamilė išėjo į darželį ir aš vėl likau viena.
Televizoriaus žiūrėti nebenorėjau, skaityti irgi nenorėjau.

Kam man eiti ir pirktis naujus drabužius? Kas mane namie mato?

Pradėjau atsibusti 6 ryto. Gerdavau kavą, o paskui paprasčiausiai žiūrėdavau į žmones, einančius į darbą.

Priešaky manęs laukė ilga diena. Nežinojau, kuo man užsiimti. Labai norėjau aktyvumo, smegenys norėjo dirbti. Tačiau jėgų nebuvo. Kartą lauke prie manęs priėjo kaimynė.

Ji paklausė, ar nesutikčiau prižiūrėti jos vaiko kas dvi dienas. Paskui dviejų dienų pertrauka. Jos darbe buvo tokios pamainos, tačiau aš pabūgau. Svetimas vaikas – tai didžiulė atsakomybė.

O aš juk visą gyvenimą praleidau su skaičiais. Juk dirbau buhaltere.

Taip prasikankinau visus metus. Ėmė augti svoris, dažnai šokinėjo spaudimas. Pas dažnai ateidavo kaimynės-pensininkės: paplepėti, išgerti arbatos, tačiau greitai nuo viso to pavargau. Visa tai pasidarė nuobodu ir neįdomu. Supratau, kad man reikia grįžti į darbą.

Bet kas priims į darbą pensininkę? Tačiau nusprendžiau nepasiduoti, ėmiau dairytis laisvų darbo vietų. Darbų buvo daug, tačiau mokėjo mažai. Norėjau susirasti darbą kokioms 4 valandoms, taip vadinamą dalinį užimtumą.

Kartą man pasisekė: radau firmą, kuriai reikėjo buhalterio. Firma buvo netoli manęs. Parašiau jiems į elektroninį paštą. Parašiau tiesą: kad esu pensininkė, tačiau labai atsakinga, sąžininga, punktuali ir turiu labai didelę darbo patirtį.

Po dviejų dienų man paskambino ir pakvietė į darbą.

Maniau, kad mane apgaus, bet klydau. Man pavedė tam tikrą darbo sritį. Jį buvo galima atlikti namie, galima buvo dirbti 4 valandas per dieną, o galima ir visą dieną. Svarbiausia, kad viskas būtų padaryta be klaidų ir laiku.

Šioje firmoje aš dirbu jau 5 metus. Ir darbu, ir uždarbiu aš labai patenkinta. Gailiuosi tik vieno: kad praradau visus metus ir kad išvis neišėjau iš savo ankstesniojo darbo anksčiau ir nesusiradau tokio puikaus darbo.

Mano atvejis – turbūt išimtis iš taisyklės. Juk pensininkams paprastai rasti darbą labai labai sunku, o gali išvis nerealu. Ir man pasisekė.