Tėčio batai — ir berniukas, bandantis juos užsidėti

Kai Nikas įėjo į svetainę, išgirdo keistus garsus. Tai buvo ramus rytas, toks, kaip jis mėgsta: švelni šviesa pro užuolaidas, skrudinto sumuštinio kvapas iš virtuvės ir reta proga paskaityti knygą rankose. Bet šiandien tyla buvo sutrikdyta kažkokiais neapibrėžtais, beveik komiškais garsais — pliaukščiojimu, šliaužimu ir tylia «velniais» su vaikišku akcentu, kurį jis kažkur nugirdo.

Jis užsuko į koridorių ir pamatė Maksą.

Mažas, sušiaušęs, pižamoje, su rimtumu veide, jo anūkas bandė paeiti koridoriumi… senais odiniais batais, kurie stovėjo prie durų. Batais, kuriuos Maksas vadino «tėčio». Nors tėčio nebuvo šalia jau seniai — išvyko į komandiruotę keliems mėnesiams.
— Maksai, ką tu darai? — tyliai paklausė Nikas, nenorėdamas sugadinti akimirkos.
— Noriu pabandyti būti suaugusiu, — nesusigręždamas atsakė berniukas ir žengė pirmyn. Vienas batas nuslydo, Maksas nusiminęs fyrkstelėjo, pasilenkė, juos pasitaisė.

Nikas atsisėdo ant suoliuko prie sienos. Jis žinojo — negalima trukdyti. Kartais vaikams reikia išbandyti kažką naujo, kad pajustų jaustumus.
— Tu manai, kad suaugusiems yra lengva? — paklausė jis po pauzės.
Maksas linktelėjo:
— Na, tu ir tėtis viską žinote. Ir niekas jums nesako, ką daryti.

Nikas nusišypsojo. Jis prisiminė, kaip pat pats vaikystėje kartą apsimovė tėvo batus — milžiniškus, sunkius, su plačiais priekiais. Prisiminė, kaip atrodė, kad įlipus į juos jis tuoj pat tapo aukštesnis, stipresnis, beveik nugalimas. Bet po poros žingsnių suprato, kaip nepatogu — pirštai šokinėjo, kulnas slydo, vaikščioti buvo beveik neįmanoma.
— Ar žinai, kad tėtis šiais batais ėjo į savo pirmąjį darbą? — tarė Nikas. — Jie seni, bet jis juos saugojo. Sakė, kad jie žymėjo jo suaugusiems skirtą kelią.

Maksas staiga sustojo, žiūrėdamas žemyn.
— Bet aš vis tiek noriu juose pasivaikščioti. Kad pradėčiau ir aš.
— Tik trumpam, — švelniai tarė Nikas. — O paskui grįžk į šlepetes. Dar suspėsi užaugti.

Maksas linktelėjo ir, svaigdamas, žengė dar kelis žingsnius. Akyse — susikaupimas. Kiekviename judesyje — ryžtas.
Nikas žiūrėjo į jį su tylia, gilia jausena. Būti suaugusiu ne batai, ne kaklaraištis ir ne visko žinojimas. Tai apie tai, kad pakeltumės, net kai nenori. Atleistum, kai neprašoma. Apgintum, net jei bijai.

Bet viskas prasideda būtent čia — kai mažas berniukas užsideda didelius batus ir žengia pirmąjį, neapsiklausiusį žingsnį į dar per didelį pasaulį.