„Tėvai darbe, aš vienas!“: berniukas atvedė sergantį šunį į kliniką ir padėjo mamos kortelę prie terminalo

Būna tokių dienų, kurios primena ilgą juostą: pacientas po paciento, tyrimai, skambučiai, rekomendacijos. Nuovargis kaupiasi, bet jis ne gniuždantis, o tvarkingas – kaip po generalinės tvarkos, kai viskas sustatyta į vietas. Užsikaičiu arbatos puodelį, atsisėdu ir galvoju: „Dar parašysiu porą eilučių, tada bent kelias minutes atsikvėpsiu“. Ir būtent tada – durys staiga prasiveria, suskamba skambutis.

Ant slenksčio – berniukas. Mažas, liesas, vilkintis per didelę striukę, rankovės beveik visiškai slepia delnus. Rankoje – pavadėlis, o už jo didelis vokiečių aviganis. Ne vienas suaugęs pacientas, pamatęs tokį, būtų radęs priežastį pasitraukti į šalį. Šuo šlubuoja, saugo priekinę leteną, pakėlęs pagalvėlę. Akys ramios, bet jose slypi skausmas, kurio gyvūnai nuslėpti nemoka.

– Laba diena, – nedrąsiai taria berniukas. – Mes be registracijos. Rikis susižeidė leteną.

Vardas jam tiko nepriekaištingai: Rikis – tvirtas, orus, šuo, kuris moka kentėti.

– Užeikite, – linkteliu. – Pažiūrėsim.

Kol jie įžengia, pastumiu savo puodelį į šoną – bijau, kad uodega neužkabintų. Bet šuo juda atsargiai, uodega nuleista, lyg suprastų visas mandagumo taisykles. Ties durimis atsisuka, pasižiūri į berniuką. Tarp jų – ryšys. Visada geras ženklas.

– Rikis, taip? – perklausiu.
– Taip. Mes kieme vaikščiojom, ten buvo stiklo. Iš pradžių dar nešlubavo, bet paskui pradėjo saugot leteną, – berniukas rodo ranka, tarsi sakytų: „Daugiau nebegaliu pats, reikia tikro suaugusio“.

– O tu vienas atėjai? Tėvai žino? – atsargiai paklausiu.
– Žino, – gūžteli pečiais. – Paskambinau. Sakė: „Eik, Vika padės“.

Jis ištarė mano vardą taip užtikrintai, lyg pažinotume vienas kitą jau seniai. Ir tą akimirką pajutau: ant manęs užgulė didžiulė atsakomybė.

– Gerai. Lik čia šalia, busi Rikio drąsa. Sutarėm?
– Sutarėm, – rimtai linkteli.

Atsisėdu ant grindų šalia šuns – taip lengviau, be viršenybės, lygiai. Rikis patikrina mano rankovę nosimi, įtraukia klinikos kvapą, dezinfekantą, kitų gyvūnų pėdsakus. Laukiu tiek, kiek reikia, kad jis pats nuspręstų – pasitikėti ar ne.

– Šaunuolis, Riki, – tyliai sakau. – Pažiūrėkim leteną.

Šuo pažvelgia į berniuką – „esi čia?“ – tas paglosto jam kaklą: „Aš čia“.

Pjūvelis ant pagalvėlės negilus, bet skausmingas. Reikia išplauti, dezinfekuoti, perrišti. Rutina, bet būtent tokia rutina įrodo gyvūnui: žmogus gali ne tik durti adata, bet ir palengvinti skausmą.

– Šiek tiek perštės, – perspėju. – Bet greit baigsim. Tu stiprus.

Rikis padeda galvą berniukui ant kelių. Suaugusieji tą vadina „ieško atramos“, o vaikai – „jis mane apkabina“. Ir abu teisūs.

Kol dirbu, berniukas kalba:
– Aš pažadėjau jam, kad vesiu kasdien, kol tėtis darbe, o mama pamainoj. Jis nemėgsta vienas likti.
– Kiek jam metų? – klausiu.
– Penkeri. Jis viską supranta. „Greta“, „stovėt“, „namai“. O dabar dar ir „einam pas Viką“. – Ir priduria tyliai: – Kad tik neskaudėtų, gerai?
– Nebeskaudės, – atsakau atvirai. – Atvedei laiku.

Pervynioju leteną, užmaunu apsauginę kojinę. Baigta.
– Ar galės vaikščiot? – rūpinasi berniukas.
– Galės, bet trumpai. Ir atsargiai, kad liktų sausa. Rytoj užsuksite pasitikrinti.

Jis rimtai linkteli, įsimindamas kiekvieną žodį. Ir dar paklausia:
– Galiu duot jam skanėstą? Kad žinotų, jog viskas gerai?
– Žinoma.

Rikis paima gabaliuką atsargiai, lyg bijodamas užgauti dantimis. Puiki socializacija.

– Tu šaunuolis, – sakau berniukui. – Ne kiekvienas suaugęs išdrįstų vienas ateiti. Kuo tu vardu?
– Dominykas, – nedrąsiai. – Bijojau, kad be tėvų nepriimsit.
– Mums svarbiausia viena – padėti gyvūnui, – atsakau. – Tu padarei viską teisingai.

Jis nurausta, paglosto šuns ausį: „Gražuolis“. Aš surašau rekomendacijas, jis klausosi lyg eilėraštį mokytųsi mintinai.

Susiskamba telefonas.
– Mama, viskas gerai. Taip, pas Viką. Ne, nereikia. Taip, prisiminsiu dėl tvarsčio, – nusišypso mano pusėn. – Ji gera.

Apsimetu, kad negirdžiu. Bet viduje kažkas suvirpa: „Štai dėl tokių žodžių verta pavargti“.

Prie registratūros jis padeda mamos kortelę, užtikrintai suveda kodą. Pasiima maišelį su vaistais ir „juokingu batuku“. Aš pridedu kelis dalykus dovanai – visada norisi padėti tiems, kurie iš tiesų rūpinasi.

– Rytoj po mokyklos užsuksime? – klausia.

Jie išeina. Koridorius vėl prisipildo triukšmo – eilės, klausimai, katė narvelyje. Išgeriu gurkšnį arbatos ir pagaunu tylą savyje.

Kitą dieną jie ateina vėl. Rikis eina tvirčiau, Dominykas tikrina tvarstį.
– Tvarkotės, – sakau.
– Aš kaimynams paaiškinau, kad stiklus iš kiemo išneštų, nes turim ligonį. Nesibariau, tiesiog paprašiau, – atsako.

Štai ji, tikroji branda – ne rėkti, o išspręsti.

– Galim jau ilgiau vaikščiot?
– Rytoj – taip. Dar savaitę su batuku.
– Aš ne prieš madą, – sušnabžda berniukas Rikui, parodydamas kojinę. – Tau tinka, drauge.

Šuo priima sprendimą oriai: pakentės, nes šalia – berniukas.

Vakare gaunu žinutę: „Vika, čia Dominyko mama. Ačiū. Jis sakė, kad pavadinot jį suaugusiu. Jis stengėsi“.

Atsakiau: „Jis ir yra suaugęs. Ir turi nuostabų draugą“.

Ir nusišypsojau.
Nes kartais „paprastas įpjovimas“ – visai ne apie leteną. O apie pasitikėjimą, rūpestį ir apie tai, kodėl mes išsirinkom šią profesiją. 🐾