Tėvai panoro parduoti visą per gyvenimą užgyventą turtą ir išvažiuoti gyventi prie jūros

Mano mama ir tėtis visada atrodė man ramiausi ir labiausiai nuspėjami žmonės pasaulyje. Jie niekada neišsiskyrė kažkokiu spontaniškumu ar polinkiu į avantiūrizmą.

Pavyzdžiui, mama visada gamindavo vienus ir tuos pačius patiekalus – nemėgo bandyti kažko naujo. Tėtis kiekvienais metais veždavo mus prie jūros į vienus ir tuos pačius namelius ir mes eidavome į vieną ir tą patį pliažą, o valgydavome vienoje ir toje pačioje valgykloje.

Kai buvau maža, jie man atrodė netgi truputį nuobodūs. O kai aš suaugau, pradėjau galvoti, kad jų elgesys – tai sveikos ir stabilios psichikos požymis. Ir man net patiko tai, kad iš mamos ir tėčio nereikia tikėtis kažkokių siurprizų.

Ypač tai tapo naudinga, kai atsirado vaikų. Galėdavau iš anksto susitarti su mama, kad po kelių dienų ji pasėdės su anūkais ir būti įsitikinus, kad mama nepaliks manęs paskutiniu momentu.

Kai mama išėjo į pensiją, tai pasėdėti su mano vaikais jai visada buvo tik džiaugsmas.

Po kelių metų į pensiją išėjo ir tėtis. Tada jie nusprendė kartu nuvažiuoti prie jūros atšvęsti šio įvykio. Ir taip sutapo, kad nameliai, kur mes visada anksčiau apsistodavome, buvo užimti ir jiems teko ieškoti kitos vietos.

Galiausiai jie nuvažiavo ne tik į kitą apgyvendinimo įstaigą, bet ir į kitą vietovę.

Aš pergyvenau, kad jiems nepatiks tokios permainos, nes gerai žinojau jų charakterį. Tačiau jie iš ten grįžo labai susižavėję.

– Oi, kodėl mes tiek metų nieko nekeitėme! – atsiduso mama. – Pasirodo, yra ir daug kitų įdomių vietų.

– Taip, – palaikė ją tėtis. – Ten ir maistas buvo skanesnis, ir kambarys geresnis. Mes netgi ėjome į ekskursiją.

– Na jūs duodate,- nusišypsojau aš. – Džiaugiuosi, kad jums patiko.

Po šios kelionės tėvuose lyg kažkas persijungė. Nežinau, kaip tai nusakyti, jie lyg pajuto permainų vėją. Vis mažiau besėdėjo namuose.
Vos per metus nuvyko į 5 keliones po skirtingus miestus. Nors paprastai kažkur išvažiuodavo tik per atostogas.

Tačiau dar labiau nustebau sužinojusi, kad tėvai pardavė sodą. Man tai papasakojo lyg kažką savaime suprantamo.
– Tiesiog supratome, kad mums nebesinori jame sėdėti visą vasarą,- kažkaip išsisukinėdama atsakė mama. – Norisi pagyventi sau, o ne būti pririštiems prie lysvių ir sodo.

Mane toks sprendimas nustebino. Aš kažkaip pripratau, kad mūsų šeima turi tą sodą. Maniau, paskui jį paveldėsiu. O ir mano vaikai pastoviai važinėdavo pas senelius į sodą.

Na gerai, tai jų nuosavybė, jų sprendimas, pasistengiau pažvelgti į tai supratingai.

Tik čia keistenybės nesibaigė. Po poros mėnesių sužinojau, kad mama su tėčiu pardavė garažą. Neva jiems tiesiog pasiūlė už jį gerą kainą. Tačiau čia aš jau ėmiau kažką įtarti ir jau konkrečiai prirėmiau juos prie sienos ir paklausiau, kas vyksta. Čia tėvai ir atskleidė savo planą.

– Mums labai patiko pajūryje,- pasakė mama. – Mes su tėvu ilgai galvojome ir nusprendėme, kad norime ten gyventi.

– Ta prasme „gyventi“? – Persikraustyti, ar ką?

– Na taip, – nusišypsojo mama. – Todėl dabar po truputį parduodame čia viską, o paskui nusipirksime namuką ten.

– Jūs rimtai? – iškvėpiau aš. – Štai taip nusipirksite namą viską čia palikę?

Tėvai atsakė, kad nusiteikę ryžtingai. O aš tiesiog šoke. Žinoma, man nepatinka, kad aš liksiu čia be jų palaikymo. Bet aš suprantu, kad ir jiems gali būti ten sunkoka. Jų amžiuje pakeisti gyvenamąją vietą, klimatą. Jie gi ten nieko nepažįsta.

Kas jiems padės, jei kas nors nutiks? Su kuo jie ten bendraus? O ir išvis, ar jiems užteks pinigų ten pragyventi?

Tačiau mama ir tėtis kažkodėl užsispyrę ir įsitikinę, kad persikraustyti lengva ir paprasta ir jų atkalbėti aš niekaip negaliu.