Tėvas valgė vandenyje virtą košę, o sūnus galvojo, kad jis gerai maitinasi

Išėjus į pensiją, teko mokytis gyventi naujai. Pinigų neužtenka net būtiniausiems dalykams. Draugai pataria prisiteisti išlaikymą iš sūnaus, kadangi jis nenori geranoriškai padėti. Bet aš taip pasielgti su savo vaiku negaliu. Sąžinė neleidžia.

Mano sūnus – darbštus žmogus. Pirmąkart įsidarbino 16-os metų. Uždarbiavo mokslų metu ir griebėsi bet kokių galimybių. Anksčiau jis man dažnai siūlydavo atsiųsti pinigų, tačiau aš atsisakydavau, juk žinojau, kad jam ir taip nepakanka pragyvenimui.

Atsisakiau jo finansinės pagalbos ir stengiausi laikytis pats. Sveikata leido dirbti, todėl aš nesunkiai sudurdavau galus. Tačiau išėjus į pensiją mano materialinė padėtis akimirksniu pablogėjo. Turėjau santaupų, tačiau jos greitai ištirpo.

Visą gyvenimą dirbau ir užsidirbau pragyvenimui fiziniu darbu. Niekada nebijojau darbo ir nesėdėjau dykas, tačiau senatvėje gavau daug „siurprizų“. Tai mano darboholizmo pasekmės. Prasidėjo rimtos sveikatos problemos.

Gyventi pasidarė sunku visomis to žodžio prasmėmis. Tačiau tvarkiausi pats kaip ir anksčiau ir iš sūnaus nieko nereikalavau.

Dabar mano pensijos užtenka tik komunaliniams ir patiems pigiausiems produktams. Negaliu rūpintis savo sveikata, juk tam neturiu pinigų.

Dabar esu priverstas maitintis vien vandenyje virta koše, nors gydytojai tvirtina, kad man reikia įvairaus ir subalansuoto raciono. Neturiu pinigų mėsai ir kokiems nors vitaminams. Jei kaimynai sodininkai pavaišina daržovėmis, dėkoju jiems iš visos širdies.

Mano sūnus nežino, kaip aš gyvenu. Jis užsiciklinęs ties savo šeima, ten ir investuoja pinigus. Jie su marčia taupo butui, todėl nenoriu kelti jiems įtampos. Kaip nors jau nugyvensiu savo gyvenimą.

Mes su sūnumi palaikome ryšį telefonu. Esu priverstas jam meluoti, kad gerai maitinuosi ir reguliariai lankausi pas gydytoją. Jis tiki mano pasakomis ir galvoja, kad mano senatvė nerūpestinga.

Kartą mane išvežė su greitąja, nes stipriai pakilo spaudimas. Pinigų vaistams nebuvo, todėl peržengiau savo principus ir kreipiausi į sūnų pagalbos. Jis pasakė, kad niekuo negali padėti, nes nupirko anūkei naują telefoną ir liko be pinigų. Negi tie įrenginiai svarbesni už mano sveikatą?

Nenoriu daugiau patirti to jausmo, todėl į jį nebesikreipsiu. Turbūt jo visiškai nejaudina mano sveikata. Jo norai užtemdė sveiką protą, jei jis mano, kad gyvenu prabangiai iš minimalios pensijos.

Labai tikiuosi, kad mano sūnaus laukia ne tokia senatvė, kaip mano.