Tik dabar supratau: koks svarbus senukams bendravimas, mūsų dėmesys jiems ir rūpestis. Senatvė neišvengiama. Visi mes tai patirsime…
Pas mano močiutę kartais ateidavo į svečius jos draugė. Jos abi buvo jau senutės: kurčios, pusaklės ir prastai judančios. Tačiau bendravimo norisi ir tokiame amžiuje. Dar maža mergaitė aš buvau jų susitikimo liudininke.
– Tai tu, Jane? – klausdavo mano močiutė savo viešnios.
Senutė Janė savo personos patvirtinimo ženklan spausdavo draugei ranką.
– Oi, ačiū, kad atėjai, o tai man ir pasikalbėti nėra su kuo. Su manim juk niekas nesikalba.
Mes, žinoma, bendravome su močiute, bet visada šaukti jai į ausį mums nelabai patiko. O ir temų pokalbiams su močiute mes nerasdavome. Mūsų mama pastoviai buvo užsiėmusi ir bendravo su ja tik tada, kai maitino, maudė ir keitė jai baltinius. O pasakojimus iš jos gyvenimo aš jau seniai žinojau ir vėl klausyti jų buvo neįdomu, tačiau aš kartais atsisėsdavau arčiau jos ir mes kalbėdavomės.
– Ar bažnyčioje seniai buvai? – klausia močiutė draugės, pasilenkdama prie jos.
Tyla. Paskui viešnia prabilo.
– Kojos skauda. Vis laužo.
– O aš štai tik ant lovos atsisėdus meldžiuosi.
Tyla. Ilga tyla.
– Aš tai visą naktį sėdžiu, negaliu užmigti, o kaip tu miegi? – klausia mano močiutė.
– Į bažnyčią seniai neinu. Kojos skauda.- nepataikydama atsako viešnia.
Ilga tyla. Labai ilga.
Mane jau sudomino dviejų senučių pokalbis ir aš susidomėjusi jų klausausi ir kikenu. Man 10 metų ir man juokinga.
– Sako, lauke karšta, o man šalta. Su šiltu megztiniu pas tave atėjau.
– Ir su manimi niekas nesišneka. Sėdžiu, guliu ir vis viena. Nebent šuo kur sulos…
Tyla. Ilga tyla.
Paskui draugė pakyla.
– Jau eini? Pasėdėtum dar. Na ačiū, kad atėjai. Nors pasikalbėjome. Ateik dar.
– Ir tu nesirk.
Štai kaip jos pasikalbėjo. Kiekviena apie savo.
Tik dabar, kai aš jau pati močiutė, prisiminus tai man nebejuokinga.
Ir kam žmogui duodama tokia senatvė? Niekas nežino, kas jo laukia. O siela reikalauja bendravimo, dėmesio bet kuriame amžiuje.
Kai mes su vyru po vestuvių atvažiavome pas tėvus, močiutė buvo dar gyva ir labai apsidžiaugė.
– Leisk man jį nors apčiupinėti. Akys juk nemato.
Mano vyras priėjo prie jos ir močiutė ištiesė į jį rankas.
– Oi, koks liesas.
Visi juokėsi.
Paskui močiutė, sėdėdama ant suoliuko prie namo su kaimyne klausė:
– Zita, sakyk nors tu man, ar Vidos vyras geras? Man juk niekas nesako.
– Geras, geras,- patikino kaimynė.
Močiutė nusiramino.
Kai mes ruošėmės išvažiuoti, ji sunerimo, kad nieko negali man padovanoti.
– Štai saugojau tau pūkinę antklodę, bet sulyso ji visa, vien pūkų gurvoliai beliko. O pūkinę skarą išsaugojau – imk.
Nenorėjau įžeisti močiutės ir paėmiau skarą. Kai gimė sūnus, ši skara pravertė. Žiemą pridengdavome vaiko kojytes, kai vaikščiodavome. Paskui ir mano anūkui skara pravertė, irgi vaikštant su vežimėliu apklodavome anūką Oskariuką. Skarai matyt jau buvo koks 50 metų, bet kokia ji man buvo brangi. Nuo jos sklido šiluma ir meilė – mano močiutės meilė man. Prisiminimai apie ją ir mano vaikystę.
Man išvykus močiutė dažnai klausinėjo mamos:
– Vidutė dar nepagimdė?
Vos 2 mėnesių močiutė neišgyveno iki anūko gimimo. Gaila. Būtų tokia laiminga.
Aš ją myliu iki šiol ir prisimenu geru žodžiu. Einu į kapines dukart metuose. Pakeičiau jai paminklą. Pasodinau gėlyčių. Šviesus atminimas, močiute, ir atleisk man. Mažai dėmesio tu gaudavai iš mūsų, nors mes rūpinomės tavimi ir tu buvai soti. Ačiū tau, močiute, už tavo pasakojimus: aš prisimenu visus ir parašiau memuarus tavo proanūkiams. Tegu žino mūsų giminės medį ir savo protėvių gyvenimą.
Dabar aš suprantu, koks svarbus senukams bendravimas, mūsų dėmesys jiems ir rūpestis. Senatvė neišvengiama. Visi mes tai patirsime.
