Uošvė…

Pagyvenusi moteris laisto kambarines gėles ant palangės, į kambarį įbėga jos dukra, jauna kokių 35 metų moteris.

– Mama, tu viena?

– O kaip link to, kad pasisveikintum, paklaustum mamos, kaip ji jaučiasi?

– Oi labas, mamyte, kaip tu jautiesi, aš tokia susikrimtusi, o tėčio nėra?

– Jaučiuosi pagal pasą, tu juk žinai, pas mane kas dokumente – įstatymas. O tėčio kam reikia? Tėčio nėra, jis išėjo tikėti į Dievą.

– Kur išėjo?

– Įtempk smegenis, kur tėtis eina šeštadieniais?

– A… Į sinagogą…

– Aš tikiuosi, kad į sinagogą, o ne pas moterį – pasikalbėti apie Dievą…(nusijuokė).

– Na o tave koks vėjas atpūtė, kas pas tave vėl ne ačiū Dievui?

– Oi, mama, aš daugiau negaliu, skiriuosi su Jaška!

– O tavo Jankelis, tarp mūsų kalbant, ne pats blogiausias vyras pasaulyje! Tu manai, prie tavęs eilė stovės? Aha, tuoj !Išgraibstė – neima! Irgi man, pamanyk, karalienė!

– Ir ko tu čia už jį mūru stoji? Manai, jis tave myli?

– O man kas nuo to, nei šilta, nei šalta, kad jis manęs nemyli? Aš tiesiog pažįstu savo dukterį, už tokią žmoną ir auksinės uošvės imsi nekęsti! Tu bet kam smegenis pragręši!

– Mamyte, o kaip sakoma, obuolys nuo obels… (kandžiai šypsosi).

– O dar sakoma, kiekvienoje šeimoje savas durnius (rodo liežuvį ir merkia akį). Ir užtenka man nervus tampyti, sakyk jau!

– Mama, štai pasvarstyk pati. Mes šiandien einam į gimtadienį, aš noriu duoti 50 dolerių, o jis sako: „Oho!“

– O ką, jis neteisus? Kam visiems rodytis, kad jūs turtingi! Imk kukliai 6 krištolines taures ir eik.

– Išmąstė, vadinasi! Kam dabar reikalingos tos tavo taurės? Visi seniai tai turi!

– O aš ne filosofė, kad tu žinotum, o kultūros darbuotoja! Aš jau pati neatsimenu kiek metų iš eilės parduodu bilietus į cirką! Ir labai sėkmingai! O jei jiems taurės nereikalingos, tegu kitiems padovanoja ir tiek!

Dukra pasipiktinusi žiūri į motiną. Įeina kokių 40-ies vyras.

– O ko pas jus durys atidarytos? Laba diena, mama!

– Oi, kas atėjo! Jankeli, aš taip džiaugiuosi, valgysi? Taip skaniai pagaminau, pirštelius apsilaižysi, tau specialiai dariau. Jei tu dabar nebūtum atėjęs, būčiau tėtį siuntusi, kad tau nuneštų!

– O man? – dukra įsižeidusi pažiūrėjo į motiną. – Tu man nė nepasiūlei?!

– Dukrele, kalta, ten ir tau užteks, tiesiog aš taip apsidžiaugiau, kai pamačiau Jašą! Aš visiems kaimynams pasakoju, koks mano žentas auksinis!

Geriau, nei pas kažką sūnus! Ir klausyk, Jankeli, dabar: aš noriu, kad tu žinotum, kad aš tavo pusėje. Tavo žmona man čia galvą iškvaršino, o aš sakau, kad tu teisus! Tu virtuvėje pavalgysi ar tau čia atnešti?

– Ačiū, mama, mes juk neseniai pusryčiavome, aš nealkanas. Ir ačiū, kad palaikėte, o tai mano žmonai nieko neįrodysi, laikosi savo, nors užmušk!

– Tu žinai, Jankeli, o ji ne tokia ir bloga žmona, ji man tiek pasakojo apie tave, tiek gyrė, o man taip malonu buvo klausytis, koks tu geras, aš juk tave kaip tikrą sūnų myliu, tu gi žinai!

(Dukra gėrė vandenį ir užspringo sulig tais žodžiais).

Jaša priėjo ir apkabino žmoną:

– Taip? Nesitikėjau, maniau, skųstis nubėgai…

– Ką tu, ji pasitarti nubėgo. Oi, nenorėjau sakyti, bet ką gi, atskleisiu tau paslaptį: Dina nori tau paruošti kai ką skanaus, bet aš nesakysiu, ką būtent, na štai mes ir tarėmės, kaip dvi šeimininkės! O apie dovaną ji atsitiktinai pasakė, kad jūs to dar nenusprendėte, tai aš ir pasakiau, kad tu teisus.

Viso mamos monologo dukra klausėsi plačiai atmerktomis iš nuostabos akimis, paskui nusišypsojo:

– Mamyte, ačiū, aš viską įsiminiau, ką tu man sakei. Jei kartais kažką pamiršiu, aš paskambinsiu. Na mums metas, eisime.

– Ne, kol nepaimsi Jašai pavalgyti, aš jūsų neišleisiu!

– Tik Jašai? Tu ir vėl mane pamiršai?!

– Oi, kvaila mano galva, na tu juk žinai, kad jis man pirmoje vietoje, o paskui tu, – pasakė mama ir šypsodamasi kaltai gūžtelėjo pečiais.

Žentas stovėjo patenkintas šypsodamasis.

Jo uošvienė išėmė iš šaldytuvo maistą, įdėjo į neperšlampamą maišelį ir padavė žentui.

– Štai, valgyk į sveikatą, ir kad viską suvalgytum , o tai aš įsižeisiu!

– Ačiū jums, mama, jūs tikras draugas. Na ir pasisekė man su uošve!

Paėmė žmoną už parankės.

– Einam, Dina?

– Eik, aš pavysiu, su mama atsisveikinsiu.

Vyras išėjo, dukra priėjo prie motinos ir pusbalsiu:

– Mama, tu didi aktorė! Tavęs Didysis teatras laukia! O kaip gi tu tėtį be pusryčių palikai?

– Žinai, dukra mano, aš nenoriu, kad tu paskui išverktum abi savo akis, todėl tėčiui paruošiu kitą kartą. Eik ir atmink: kad namuose būtų santarvė, reikia visada truputį būti aktore!