UŽ VALYTOJOS DUKRĄ, kuri SĖKMINGAI ištekėjo” — tokį tostą man nuskambino anyta per mano gimtadienį  

Nuo vaikystės prisimenu šlapių skudurų kvapą, šepečio girgždėjimą per mokyklos grindis ir mamos pavargusias rankas. Ji dirbo valytoja vietinėje mokykloje ir dažnai mane vesdavosi su savimi.

Kai pamokos baigdavosi ir koridoriai ištuštėdavo, mama apsivilkdavo seną prijuostę ir pradėdavo savo darbą. Aš sėdėdavau ant palangės, mojuodavau kojomis ir stebėdavau, kaip ji, pasilenkusi, valo kiekvieną dėmę. Kartais mama pakeldavo akis į mane, nusišypsodavo ir sakydavo:

— Mes pralaušim, dukrele. Aš tau kitokį gyvenimą nuvalysiu su šitomis rankomis.

Gyvenome kukliai. Pinigų vos pakako būtiniausiems dalykams. Naują aprangą mačiau tik kitose mergaitėse mokykloje. Mama pati siūdavo man sukneles — iš senų audeklų, iš tų, kuriuos galėjo gauti. Ji taupė pati ant savęs, bet visada stengėsi, kad aš turėčiau ką nors gražaus. Mačiau, kaip ji pavargdavo, kaip skaudėdavo jos rankos, bet ji niekada nesiskųsdavo.

Vyresnėse klasėse nusprendžiau, kad stosiu į universitetą ir pasieksiu daugiau. Mama mane palaikė, nors suprato, kad tai bus sunku. Dienomis mokiausi, o vakarais dirbau — abi žinojome: kitokio gyvenimo galima pasiekti tik darbu.

Universitete susipažinau su būsimu vyru. Jis buvo iš kitos šeimos — pasiturinčios, gerbiamos. Mes pamilome vienas kitą, bet aš visada jaučiau, kad tarp mūsų stovi nematoma siena. Jo motina, mano būsima anyta, į mane žiūrėjo atsargiai. Ji niekada nesakė nieko įžeidžiančio, bet jos žvilgsnyje skaitydavau abejonę.

Vestuvės buvo kuklios, be prabangos. Mama apsivilko geriausią suknelę — tą, kurią kadaise pasiuvo ypatingoms progoms. Mačiau jos akyse didžiavimąsi ir nerimą tuo pačiu metu. Ji norėjo, kad būčiau laiminga, bet bijojo, kad manęs nepriims.

Mes su vyru pradėjome bendrą gyvenimą, o mama vis dar dirbo valytoja. Kartais ji ateidavo pas mane, atnešdavo stiklainį uogienių ar šviežių kepinių ir visada sakydavo:

— Svarbiausia, kad tau viskas gerai.

Viskas pasikeitė vieną dieną. Mama staiga mirė, nuo širdies. Nespėjau jai pasakyti, kad viskas, apie ką ji man svajojo, išsipildė. Nespėjau padėkoti už kiekvieną nemiegotą naktį, už kiekvieną suknelę, už kiekvieną paramos žodį.

Po laidotuvių su anyta suartėjome. Pradėjome daugiau bendrauti ir aš pamačiau joje tą šilumą, kurios anksčiau bijojau nesutikti. Ji tapo man ramsčiu tais mėnesiais, kai mokiausi gyventi be mamos.

Prabėgo metai. Mano jubiliejų susibūrė artimieji ir draugai. Priėmiau sveikinimus, kai anyta atsistojo, pakėlė taurę ir pasakė:

— Šiandien noriu pakelti tostą už valytojos dukrą, kuri sėkmingai ištekėjo. Jos mama didžiuotųsi ja taip pat, kaip didžiuojuosi aš.

Sustojau. Šie žodžiai sugrąžino mane į vaikystę — prie mamos rankų, kvepiančių muilu, prie jos šypsenos ir tyliai prižadėto pažado, kad ji «nuvalys man likimą».

Neišlaikiau ašarų. Tada supratau: mama ištesėjo savo žodį. Ji nuvalė man kelią į geresnį gyvenimą — savo meile, atkaklumu ir tikėjimu manimi.