Vaikai pardavė mano butą ir nupirko man vieną kambarį. Likusius pinigus pasiėmė. Pasakė, kad kai manęs nebeliks, kaimynai jiems praneš

Kai tu tampi nereikalinga, tai niekas nepraneša. Nei laikraštis, nei radijas, nei netgi tavo vaikai.

Man jau 79-eri. Visą gyvenimą dirbau, tvarkiausi, auklėjau du vaikus viena, nes vyras paliko mus, kai jaunesniajam buvo vos treji. Niekada nesiskundžiau, nes tai buvo mano gyvenimas. Rūpinausi namais, dėjau kiekvieną litą prie kito, kad tik vaikams nieko netrūktų. Kad būtų mokslai, kad būtų drabužiai, kad turėtume stogą virš galvos.

Tėvų palikimo dėka turėjau gražią trijų kambarių butą miesto centre. Ten augo mano sūnus ir dukra. Ten jie pirmą kartą susirgo, ten jie juokėsi, miegojo prie manės prisiglaudę. Ten buvo mano gyvenimo istorija, sudėta tarp sienų.

Kai jiems prireikė pinigų, iš pradžių prašė po truputį. Tai remontui, tai automobiliui, tai vestuvėms. O paskui, kai jau prasidėjo kalbos apie anūkėlius, apie verslus, apie “naujus planus”, jie pasiūlė viską išspręsti paprastai:

„Mama, tau tiek vietos nebereikia. Parduokim butą, nupirksim tau jaukią vieno kambario studiją, likusius pinigus padalinsim. Visi bus patenkinti.”

Aš ilgai tylėjau. O paskui sutikau.

Dabar gyvenu blokiniame name. Namas triukšmingas, sienos plonos. Čia nežinau nei vieno kaimyno, o senieji mano draugai liko kitame rajone, per toli pasiekti viešuoju transportu.

Bute vos telpa stalas ir lova. Net žingsniai atsimuša nuo sienų. Čia tyla. Baisi tyla. Ir kai aš joje pasiklystu, pradedu kalbėti su savimi. Kad tik išgirsčiau balsą.

Mano vaikai dabar užimti. Atsižvelgia į mane… per šventes. Kartais paskambina. Retai užėina. Kai klausiu, kodėl neateina, jie atsako:

„Mama, tu gi pati sakei, kad nori ramybės. Be to, jei tau kas nutiktų, kaimynai vis tiek mums praneš.”

Kaimynai? Tie, kurių aš nepažįstu? Kuriems aš esu tik sena moteriškė, kartais išnešanti šiukšles ir džiaustanti skalbinius?

Aš kartais sėdžiu prie lango ir žiūru į tuščią gatvę. Vakarais prisimenu, kaip vaikai mane apsikabindavo, kai grįdavau grindis. Kaip prašydavo papasakoti pasaką. Kaip raudodavo, kai išeidavau į darbą.

O dabar… Dabar esu niekieno mama. Nereikalinga, netgi šiek tiek nepatogi.

Ir žinot, nesu pikta. Aš tik labai, labai liūdna.

Nes kai duodi viską, o liki viena, supranti: meilė nebūtinai grįžta. Net jei ji buvo tikra.

Ir kartais taip norisi išgirsti ne “kaip jautiesi”, o paprastą “mama, atėjau. Niekur neskubėsiu. Tiesiog pabūsim kartu.”

„Ar aš tikrai už viską nusipelniau likti viena – kaip našta, kurią tyliai pamiršo tie, kuriems kadaise atidaviau visą save?..“