Vaikas su didelėmis problemomis

— «Kodėl jums reikia vaiko su tokiomis problemomis?» — paklausė vaikų namų direktorė griežtai žiūrėdama į moterį su paltu. — «Turime sveikų vaikų, sumanių, turinčių perspektyvą. O ši… ji gimė su diagnoze. Kodėl gadintis gyvenimą?»

Marija nenuleido akių.
— «Ji — žmogus. Ji — vaikas. Man nesvarbu, kas parašyta jūsų dokumentuose. Aš atėjau dėl jos».

Direktorė nusišaipė, papurtė galvą lyg norėdama pasakyti: «Na, kaip norit», ir mojuoja ranka. Po valandos Marijos rankose atsidūrė liesa ketverių metų mergaitė. Jos vardas buvo Viktorija. Ji beveik nekalbėjo, žiūrėjo po antakiu ir glaudė prie savęs seną pliušinį zuikį.

— «Viktorija, dabar aš tavo mama. Eime namo».

Mergaitė neatsakė. Tik stipriau suspaudė žaislą.

Pirmieji metai buvo sunkūs. Viktorija iš pradžių nepriprato prie apkabinimų. Nesuvokė, kodėl Marija kasdien jai skaito knygas, glosto galvą, bučiuoja į žandą. Kartais ji slėpdavosi po stalu, uždengdavo ausis ir šnabždėdavo kažką nesuprantamo.

— «Marija, galbūt veltui? Paties save žlugdi. Kam tau tai reikalinga?» — sakydavo draugės.

Pirmieji metai tikrai tapo išbandymu. Viktorija nesišypsojo. Kai Marija ją pasiimdavo į rankas, mergaitės kūnas įsitempdavo, lyg laikytų ją prieš jos valią. Gydytojai sakė: «Ji turi vystymosi sutrikimą. Galbūt niekada nepasivys bendraamžių».

Bet Marija užsispyrusi tikėjo. Kiekvieną rytą ji sėsdavosi šalia dukros ir bandydavo pradėti pokalbį:
— «Žiūrėk, tai saulė. Ji šilta».

Viktorija nusukdavo žvilgsnį.
Ji nežinojo, kas yra šiluma. Vaikų namuose auklėtojos atliko darbą formaliai: pamaitinti, aprengti, paguldyti. Niekas neapkabindavo, neglostydavo galvos, nesakydavo: «Tu — mano».

Kartą žiemą, kai Marija atėjo pasiimti dukros iš logopedinių užsiėmimų, mokytoja pavargusi sakė:
— «Naudos mažai. Ji nekartoja. Žodžiai stringa».

Marija nusišypsojo:
— «Nieko. Kiekviena upė turi savo šaltinį. Kada nors ir ji pradės tekėti».

Ir vakare, jau namie, Marija vėl ištraukė knygą su paveikslėliais. Rodė į piešinius:
— «Katė».
Viktorija tylėjo.
— «Šuo».
Viktorija nusisuko.
Tada netikėtai sušnabždėjo:
— «Zuikis».

Marijai ašaros byrėjo. Tai buvo pirmasis žodis.

Nuo tada Viktorija pradėjo kalbėti — lėtai, sunkiai, bet užtikrintai. Penkerių jos žodyne buvo ne daugiau kaip dvidešimt žodžių. Septynerių — ištisi sakiniai.

Pradėjus lankyti mokyklą, Marija nusprendė, kad dukra eis į paprastą pirmąją klasę. Mokytojai abejojo:
— «Ji uždara, ypatinga. Kodėl reikia kankinti vaiką?»

Bet Marija primygtinai tvirtino.
Iš pradžių Viktorija sėdėjo suolo efone, tylėjo, žiūrėjo pro langą. Bendraklasiai juokėsi, pravardžiavo.

Trečioje klasėje ji netikėtai pradėjo piešti. Paprasti keverzonės pavirto paveikslais: ryškūs, su ryškiomis linijomis, lyg visas jos vidinis chaosas išeitų ant popieriaus. Dailės studijos mokytoja atėjo pas Mariją ir pasakė:
— «Ji turi talentą. Ar jūs suprantate? Tikrąjį talentą».

Marija tik nusišypsojo pro ašaras.

Būdama 12 metų Viktorija vis dar buvo laikoma «keista». Ji galėjo valandas sėdėti su dažais, nieko aplinkui nepastebėdama. Draugų ji beveik neturėjo, išskyrus vieną kaimynės mergaitę — Anželiką, kuri tikėjo, kad menininkai visada šiek tiek «iš kitos planetos».

Mokykloje paaugliai tapo dar žiauresni. Viktorija slėpdavo veidą šaliku, bet vakare sėsdavo prie molberto. Ir ant drobių atsirasdavo audringos jūros bangos, juodos audros, o vėliau — šviesios aušros.

Marija matė, kad tai — jos būdas kalbėti.

Kartą dukra prisipažino:
— «Mama… kartais man atrodo, kad neturėjau gimti».

Marija tvirtai ją apkabino:
— «Tu — mano didžiausias teisingas «taip». Jei ne tu, aš pati nežinočiau, kam gyvenu».

Šie žodžiai visada liko Viktorijos širdyje.

Būdama 15 metų jos piešiniai pateko į miesto konkursą. Žiuri stebėjosi: darbuose buvo lyg kvėpavimas. Juose buvo tiek skausmo ir jėgos vienu metu, kad niekas netikėjo — tai sukūrė «problemų turinti» mergaitė.

Viktorija užėmė pirmąją vietą.

Tą dieną ji pirmą kartą išėjo į sceną už apdovanojimą. Didžiulė salė, plojimai. Ji drebėjo, bet salėje, pirmoje eilėje, sėdėjo Marija. Ir Viktorija pakėlė akis — ir pamatė, kad mama šypsosi.

Po to jos pastebėjo Dailės akademijos dėstytojai. Pakvietė į parengiamuosius kursus.
— «Jūsų dukra — genijus», — sakė profesorius, apžiūrėdamas jos darbus. — «Ji taip jaučia formą, kaip tai jautė tik didieji».

Marija tik linktelėjo. Jai Viktorija nebuvo «genijus». Ji buvo jos mergaitė, kurios kažkada nenorėjo net priimti į globos šeimą.

Stojimas į akademiją tapo išbandymu. Konkurencija beprotiška, šimtai kandidatų. Bet Viktorija praėjo.

Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs: triukšmas, nauji žmonės, nuolatinės užduotys. Kartais ją užplūsdavo jausmai. Ji užsidarydavo bendrabutyje, sėdėdavo tamsoje.

Anželika, vis dar vienintelė jos tikroji draugė, atvažiuodavo ir vesdavo ją pasivaikščioti.
— «Tu neturi slapstytis. Tavyje slypi visas kosmosas. Tegul jį pamatys kiti».

Ir Viktorija vėl paimdavo teptuką.

Trečiajame kurse jos darbai pradėti rodyti studentų parodose. Kritikai rašė: «Jauna dailininkė, kurios kūriniuose gyvena šviesos ir tamsos kova».

Marija tyliai rinko visus laikraščių iškarpas į albumą.

Gyvenimas nebuvo lengvas. Buvo nusivylimų, naktų, kai Viktorija negalėjo miegoti, sielvartaudavo nuo ją persekiojančių garsų. Ji vis dar buvo «ypatinga».

Kartą Marija rado ją dirbtuvėje kraujuojančią: mergaitė buvo susižeidusi ranką, nes neatlaikė įtampos.
— «Mama… aš negaliu susitvarkyti».
— «Tu susidorosi. Tu esi stipri».

Marija nuvedė ją pas psichologą. Ilgos terapijos mėnesiai padėjo. Viktorija išmoko palaikyti pusiausvyrą, išmoko naudoti savo skausmą kaip kūrybos kurą.

Būdama 23 metų jos paveikslai buvo eksponuojami sostinės galerijoje. Atėjo kritikai, kolekcionieriai. Žmonės stovėjo priešais paveikslus ir verkė.

Vienas žurnalistas parašė: «Jos paveiksluose — gyvenimo tiesa. Tai balsas tų, kuriuos negirdi. Balsas, plėšiantis širdį».

Viktorija tapo žinoma.

Ji stovėjo prieš auditoriją, ir staiga kažkas paklausė:
— «Pasakykite, kaip atėjote į meną?».

Viktorija nusišypsojo.
— «Kartą moteris su paltu pasakė vaikų namų direktorei: «Aš atėjau dėl jos». Nuo tada piešiu pasaulį jos akimis. Tai mano mama».