Verslininkas padėjo vagišiui berniukui. O paskui nesitikėjo tokio likimo posūkio…
Man labai patiko po darbo grožėtis saulėlydžiu. Eidamas namo, aš susimąsčiau apie tai, kad, būdamas 34 metų, aš turiu viską: butą, mašiną, verslą, tačiau neturiu svarbiausio – šeimos.
Anksčiau tai manęs nejaudino ir buvo kitų interesų. O su amžiumi ėmiau mąstyti, dėl ko aš taip stengiuosi? Juk namie manęs niekas nelaukė, išskyrus mano katiną Bazilijų.
Pakeliui užsukęs į parduotuvę, pamačiau, kaip kokių 8-erių berniukas į užantį įsikišo duonos kepalą.
Priėjęs prie jo paklausiau: „Kodėl tu jau tokio amžiaus pradedi vogti?“ Berniukas pažvelgė į mane liūdnomis akimis ir atsakė: „Aš nenorėjau vogti, tačiau mama susilaužė koją ir negali dabar uždirbti“.
„- O kaip tėvas?“ Jis atsiduso ir atsakė: „Aš neturiu tėvo…“ ir tyliai padėjo duonos kepalą atgal į lentyną. Man pasidarė gaila berniūkščio, juk aš kaip niekas kitas jį supratau, nes mano vaikystė prabėgo vaikų namuose. Ir alkio jausmas man buvo pažįstamas.
Berniukas bandė pabėgti, tačiau aš jį sustabdžiau. Jis godžiai apžiūrinėjo lentynas ir aš pasiūliau išsirinkti visko, ko jam reikia. Berniukas, žiūrėdamas į grindis, atsakė: „Man labai gėda naudotis jūsų gerumu“. Tada aš paėmiau produktų vežimėlį ir ėmiau krauti viską, ką maniau esant reikalinga.
Berniukas gyveno visai netoli. Maišai buvo labai sunkūs ir aš nusprendžiau prasivaikščioti ir nunešti juos iki namų. Pakeliui mes įsikalbėjome ir jis papasakojo, kad niekada nematė savo tėvo.
O motina augino jį viena ir dirbo dvejuose darbuose, kad sūnui nieko netrūktų. O močiučių ir senelių jis neturėjo. Nepaisant amžiaus, šis berniukas jau mąstė kaip suaugęs. Juk jam buvo nelengva, kaip ir man.
Pakilus iki buto, jo mama paklausė iš kambario: „Vytuk, čia tu?“
„Taip, aš, mama“,- atsakė berniukas.
Jis džiugiai išpakavo maišus su produktais. O aš stovėjau prie slenksčio kaip įbestas, nes išgirdau pažįstamą balsą iš savo jaunystės. Aš nepatikėjau, bet šis balsas buvo panašus į Teresės, mano pirmosios meilės balsą.
Išgirdęs bildesį, aš nedelsdamas įbėgau į kambarį padėti Vyto mamai. Pamatęs ant grindų parkritusią moterį, ėmiausi ją kelti ir staiga pamačiau pažįstamas žydras kaip dangus akis – mano Teresės akis. Ir tą sekundę aš grįžau 10 metų atgal.
Kai aš pirmąkart iš tiesų įsimylėjau. Ir čia ji paklausė: „Domai? Ką tu čia darai?“ Aš truputį sutrikau ir atsakiau: „Padėjau tavo sūnui parnešti produktus“.
Nepasakojau, kas nutiko parduotuvėje, nes Vytukas jau stovėjo man už nugaros. Ir nustebusiomis akimis žiūrėjo į mus. Tuo momentu Teresė pasakė: „Vytautai, tai tavo tėtis“. O aš tą akimirką supratau, dėl ko aš gyvenu.
