Vertinkite tai, ką turite…

Gerai, jei išgirs ir sugrįš. Bet taip būna ne visada.

Čechovas parašė apsakymą apie moterį, kuri nemylėjo savo vyro. Ji nesibarė su juo, nekėlė skandalų, net nesikabinėjo – juk jie gyveno ne „chruščiovkoje“.

Nuosavas namas prie jūros, pinigai, visko apstu – kogi bartis? Bet štai nemylėjo. Svajojo apie kitą. Ne apie konkretų kitą, o šiaip – kitą. Kitą ji galėtų pamilti. Iš tikrųjų, visa širdimi. O gyventi tenka su šituo, nemylimu, kuris erzina. Nepatinka. Netgi siutina.

Vyras iš pradžių nesuprato, kad jo nemyli. Ir vis bandė kažką pagerinti, žvelgė į akis, apkabindavo, meilindavosi… Ir nuo tuo buvo dar blogiau. O paskui jis viską suprato. Akimirksniu. Ir tiesiog sėdo į valtį ir išplaukė į šėlstančią jūrą – buvo audra. Paprasčiausiai sėdo į valtelę ir išplaukė. Kad netrukdytų. O ir gyventi nebeliko dėl ko – kam gyventi, jei tavęs nemyli, tik pakenčia, o širdyje laukia, kad tu dingtum, ištirptum, išgaruotum, prasmegtum skradžiai žemę arba štai – nuskęstum jūroje?

Kai valtelės nebesimatė šėlstančiose bangose, žmona staiga sušuko: „Sugrįžk!“ – ji tik tą akimirką suprato, kad myli! Kad jai reikia jo! Kad šalia buvo gyvas, šiltas, mylintis žmogus, toks geras, toks ištikimas, gražus, švelnus… Ne fantazija, ne idealas, o gyvas žmogus buvo šalia.

Bet valtelė dingo, prapuolė. Kartu su vyru. Ir žmona vis šaukė: „Grįžk! Sugrįžk! Aš tave myliu!“ – tik jau nebebuvo kam išgirsti. Jūra šniokštė, siautė audra, tikras štormas. Ji stovėjo ant kranto ir šaukė, kvietė…

Štai ir visas apsakymas. Ir taip dažnai būna: tas, kurio nemylėjo ir nevertino, vienąkart išplaukia valtele. Ir galima kiek nori šaukti ir prašyti grįžti. Kažkodėl tik po netekties, praradimo, išėjimo žmonės supranta, kad kažką mylėjo. Ir gerai, jei valtelė sugrįš. Jei dar galima prisišaukti.

Mes patys kartais nežinome, kaip stipriai kažką mylime. Nesuvokiame, kol neprarandame. Galbūt iš pradžių reikia išsiaiškinti su savimi, o jau paskui kažką vyti arba bausti abejingumu bei erzuliu? Kad paskui nemiegotume, nevalgytume, nekvėpuotume kaip reikiant, tik šnibždėtume: Grįžk! Sugrįžk. Pabūkime kartu dar truputį!

Gerai, jei išgirsta ir grįžta. Tačiau taip būna ne visada.