Viena moteris pasakojo, kaip kartą įėjo į savo sūnelio kambarį. Išeidama iš kambario išjungė šviesą, bet staiga…
Viena moteris pasakojo, kaip kartą įėjo į savo sūnelio kambarį jo pabučiuoti.
Išeidama iš kambario išjungė šviesą, bet staiga sunerimęs jo balselis maldaujamai kreipėsi į ją: „Mamyte, neišeik!“ Ji priėjo, pasilenkė prie jo: „Kodėl, mažyli?“ – „Todėl, kad kai tavęs nėra, aš toks… aš toks… vargšas“.
Ji susimąstė dėl berniuko žodžių, kodėl vargšas? Juk jis galėjo pasakyti: „Man liūdna“ arba „Aš bijau“.
Ir tai būtų įprasta, banalu. Arba, nepaisant visko, liūdesys, kaip ir baimė, greitai išsisklaido.
Tačiau berniukui pavyko parinkti žodį, kuris tiksliausiai apibūdina jo jausmą: „Aš vargšas“.
O tai jau kur kas daugiau. Vargšas – tai tas, kuriam nepakanka būtiniausio, duonos kasdieninės, iš kurio atėmus tai jėga, jis gali mirti.
Tai taip gerai, kad mažas berniukas taip stipriai pajuto tą vakarą, kad mama yra jo gyvenimo prasmė, jo kasdieninė duona, kad be jos jis išties vargšas, apimtas nerimo ir liūdesio.
O ar galėsime mes kada nors pasakyti Dievui kaip tas berniukas, su tokiu pat polėkiu, su tokia pat įtikinančia galia: „Viešpatie, neišeik. Nes kai tavęs nėra, aš toks vargšas“. Tą dieną, kai tai nutiks, tai bus maldos mokslas.
