Visą gyvenimą svajojau atsidurti brolio vietoje, bet netrukus viskas pasikeitė

Mano mama pastojo būdama vos aštuoniolikos. Tėtis iškart nuo mūsų nusisuko. Tuo metu jam šeima nerūpėjo – visas jo laikas buvo skiriamas vakarėliams ir draugams. Mano senelis ir močiutė labai supyko ant dukros – juk tai buvo tikras gėdos ženklas. Senelis išvijo mamą iš namų, nes nenorėjo tokios „lengvabūdės“ dukters.

Sunku net įsivaizduoti, kaip mama viską išgyveno, bet ji nepasidavė. Įstojo į universitetą neakivaizdžiai, susirado darbą. Jai buvo skirta vieta bendrabutyje. Man anksti teko tapti savarankišku. Eidavau į parduotuvę, tvarkydavausi namuose, pasišildydavau vakarienę. Žaidimams laiko nebuvo – kiek save prisimenu, visada padėdavau mamai.

Bet niekada nesiskundžiau, juk buvau vienintelis vyras šeimoje, nors dar ir mažas.

Netrukus mama pradėjo draugauti su Andriumi Petraičiu. Man jis patiko – vaišindavo saldainiais, nešdavo maisto produktus. Mama buvo laiminga. Vieną dieną mama man pranešė, kad ji išteka už Andriaus ir mes gyvensime dideliame name. Džiaugiausi, nes norėjau turėti tėtį ir tikėjausi, kad Andrius juo taps.
Iš pradžių viskas buvo gerai. Pagaliau galėjau pailsėti nuo kasdienių rūpesčių. Turėjau net savo kambarį. Galėjau ramiai klausytis muzikos, skaityti knygas. Patėvis visur padėdavo mamai, ir ji atrodė laiminga.

Po kurio laiko man pranešė, kad netrukus turėsiu brolį arba sesę. Tada Andrius pasakė, kad turėsiu persikelti į kitą kambarį – mažą kambarėlį, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip sandėliukas. Šį kambarį jis norėjo paversti vaikų kambariu. Nesupratau, kodėl iš visų kambarių pasirinkta mano, juk name buvo ir daugiau laisvų patalpų.
Kitą dieną mano daiktai ir rašomasis stalas buvo perkelti į tą mažytį kambarėlį. Supratau, kad su manimi pasielgė neteisingai, bet nesiginčijau.

Kai gimė Iljuša, beveik nemiegodavau naktimis. Jis nuolat verkdavo. Pradėjau atsilikti mokykloje, mokytojai ir mama dėl to barė mane.
– Tu turi būti pavyzdys broliui! O dabar tik tinginiauji! Liaukis mus gėdinti! – šaukė mama po dar vieno blogo pažymio.

Netrukus Iljuša paaugo, ir man teko jį prižiūrėti. Ir pasivaikščioti su juo reikėjo man. Prisimenu, kaip eidavau su vežimėliu, raudonuodamas iš gėdos. Berniukai juokėsi iš manęs. Bet nieko negalėjau padaryti.

Geriausi daiktai buvo perkami broliui. Kai paklausdavau apie naujus drabužius, patėvis sakydavo, kad pinigų man dabar nėra. Ryte nuvesdavau Iljušą į darželį, vakare parsivesdavau, maitindavau, o tada prasidėdavo namų tvarkymas. Laukiau, kada gi brolis užaugs.

Bet kai jis pradėjo lankyti mokyklą, mama pasakė, kad vėl turėsiu jam padėti su namų darbais. Ilja augo išlepęs ir kaprizingas. Kad ir kaip stengiausi, jis mokėsi prastai. Kai bandydavau jį subarti ir priversti mokytis, jis skųsdavosi mamai. Žinoma, mama jį palaikydavo, ir vėl aš likdavau kaltas.

Ilją perkeldavo iš vienos mokyklos į kitą, bet jis niekur negalėjo prisitaikyti. Galiausiai jį įrašė į privačią mokyklą, kur už pinigus mokytojai jo „nebarsdavo“.
Aš įstojau į technikumą mokytis mechaniko specialybės. Ši sritis manęs netraukė, bet norėjau pabėgti iš namų.

Vėliau įstojau į universitetą neakivaizdžiai ir įsidarbinau. Dirbau dieną ir naktį, kad nusipirkčiau savo butą. Paskui vedžiau.
Iljai tėtis nupirko butą, bet jis vis tiek gyvena su tėvais. Dirbti jis nenori, o butą nuomoja ir iš to pragyvena.

Vieną kartą visi susirinkome pas tėvus švęsti Naujųjų metų. Atėjo ir Iljos mergina. Eidamas pro virtuvę netyčia išgirdau pokalbį.
– Tau pasisekė su Dainiumi. Jis darbštus, tikras vyras. Kodėl Ilja ne toks kaip jis? Jau kiek laiko prašau, kad gyventume kartu, kurtume šeimą, bet jam tik prie mamos sijono būti. Juk jam ir dirbti nereikia – iš buto nuomos gauna pinigus, – skundėsi Iljos mergina.
– Taip, Dainius nuostabus, – su šypsena atsakė mano žmona. – Geriau palik Ilją, neverta jo laukti. Jis niekada netaps geru vyru.

Iš tiesų daug moterų bandė jį „pažadinti“, bet jam niekas nerūpėjo. Jis norėjo tik gulėti prie televizoriaus ir žiūrėti filmus. Be to, mama nekentė jo merginų – nė viena nebuvo verta jos sūnelio.

Tą akimirką supratau, kad didžiuojuosi savimi ir esu laimingas. Likimas buvo man palankus ir atlygino už visus sunkumus, kuriuos teko patirti. Dabar turiu šeimą, nuostabią žmoną, mylimą dukrą ir savo namą, kurį užsidirbau pats.