Vyras mane metė dėl jaunos „Mūzos“, o dabar viską nurašo vidurio amžiaus krizei ir prašosi grįžti

Buvęs vyras dabar atrodo taip apgailėtinai, net koktu. Skambina, ateina, verkšlena, kad padarė kvailystę, prašo atleidimo ir meldžia grįžti.

Kai spjovė man į sielą, tai jis elgėsi visiškai kitaip. Buvo brutalus patinas, tik pažvelkite į jį. O dabar net tirpsta atsiprašinėdamas ir kaukia atleidimo.

Mes buvome susituokę 26 metus, susilaukėme ir užauginome du vaikus, kartu praėjome krūvą visokiausių gyvenimiškų problemų, kartu pakilome nuo jaunų ir skurdžių iki pasiturinčių ir brandžių.

Vyrui 50+. Maždaug prieš metus jis pradėjo skausmingai uoliai prisižiūrėti. Ėmėsi sportuoti klube, garderobą atnaujino į jaunatviškesnį, kas atrodė juokingai. Net paslapčia ėmė naudotis mano kremais, lyg galėčiau to nepastebėti.

Nusprendžiau, kad vyras paprasčiausiai nori atrodyti jaunai, juk metai ima savo. Man netgi patiko jo pokyčiai, juk aš ne kartą stengiausi link jų pastūmėti, tegu ir ne taip kardinaliai.

Pati visada stengiausi prisižiūrėti. Ir dabar sportuoju, vaikštau pas kosmetologę, kirpėją, kitas specialistes. Ir pačiai patinka, ir darbas įpareigoja gerai atrodyti.

Be melagingo kuklumo galiu pasakyti, kad mano figūra puiki mano metams. Iki šiol laisvai galiu apsivilkti savo vestuvinę suknelę.

Vyras atrodo vyresnis už mane, todėl kad per metus nepakeisi to, kad jis ketvirtį amžiaus nesirūpino oda, nelabai užsiėmė sveikata ir užleido figūrą. O mūsų amžiaus skirtumas vos du metai.

Aš vyrą net palaikiau, kai jis užsiėmė savimi. Tiesa, jo garderobas, kurį jis išsirinko, buvo aiškiai ne pagal jo amžių ir statusą. Na kokie gi marškinėliai su ryškiais raštais? Kokie kedai ir kuprinė? Pagyvenęs paauglys.

Dėl ko tokie pokyčiai, paaiškėjo prieš pusmetį. Vyras man pareiškė, kad mūsų šeima atgyveno, jis nori skyrybų ir kuo greičiau, tuo geriau.

Tokią skubą įtakojo tai, kad pas jį atsirado „mūza“, su kuria jis vėl jaučiasi jaunas, vėl mėgaujasi gyvenimu, o ne apgailėtinai egzistuoja.

Tai buvo smūgis. Ypač, kai vyras, atsakydamas į mano klausimą „ko tau trūksta“, atsakė, kad aš besijauninanti, o ten jauna, aš tokia jau nebebūsiu. O štai šitai jau buvo antausis.

Žinoma, man ne 20 metų, tačiau apie tai kalbėti aiškiai ne mano vyreliui, kuris net su savo kedais ir marškinėliais atrodo ne kaip jaunas vaikinas, o maišu trenktas pilvotas diedas.

Skyrybas jam daviau, tačiau advokatas teisėsi dėl kiekvieno cento ir dėl kiekvieno varžtelio. Butas buvo mano dar iki santuokos, mašiną paliko man, o štai sodą teko parduoti ir dalintis pinigus.

Vyras nelabai ir pergyveno dėl praradimų, jis gi buvo įkvėptas savo „mūzos“, jam pasaulietiški reikalai nerūpėjo. Mane tada tai visiškai tenkino.

Vaikai pasmerkė tėvo poelgį, norėjo atvažiuoti manęs palaikyti, bet aš atsisakiau. Dukra studijuoja, pas sūnų šeima. Kur jie važiuos? O ir aš neprapulsiu. Į isterikas tikrai nepulsiu. Visas ašaras išverkiau dar iki skyrybų.

Pas mane netgi atsirado mylimasis, santykiai su kuriuo galėjo peraugti į kažką daugiau. Tačiau aš neskubėjau, mane ir taip viskas tenkino.

Tuo momentu buvęs vyras ir nusprendė pasirodyti mano gyvenimiškajame kelyje. Su puokštele stovėjo ant buto slenksčio ir liūdnomis pamušto šuns akimis žiūrėjo į mane.

– Mums būtina pasikalbėti, – išlemeno jis ir pabandė užeiti į butą. Tik įsileisti jo aš neturėjau jokio noro.

Vaizdelis jau ne toks įkvepiantis, kaip buvo prieš skyrybas. Vietoj nevykusių marškinėlių vėl normalūs marškiniai. O akyse praėjusių dienų ilgesys.

– Mano juk visas gyvenimas skradžiai prasmego. Aš daug galvojau ir supratau, kad esu niekam nereikalingas, išskyrus tave. Tu juk mane geriausiai pažįsti,- murmėjo buvęs vyras.

Tai ir man tu nereikalingas, mielas drauge. Tu mane išdavei, todėl nenoriu turėti jokių reikalų su tavimi. Vaikai suaugę, turtą pasidalijome, skyrybas apiforminome, visi klausimai uždaryti.

Duris aš uždariau, dėl skambučių pažadėjau kviesti policiją. Buvęs išėjo, palikęs puokštę ant slenksčio. O paskui pradėjo skambinėti, rašinėti, lūkuriuoti prie darbo ar prie laiptinės.

Neturiu nė mažiausio noro vėl įsileisti šį žmogų į savo gyvenimą. Mano pasitikėjimą jis prarado. Ir tai jau visam laikui.