Vyras prarado verslą, butas parduotas, pinigų nėra. Eiti dirbti nenori, dienų dienas guli ant sofos. Kaip gyventi toliau?

Aš su tokia šiluma prisimenu mūsų su vyru pažintį. Su juo buvo lengva ir linksma, jis neleido sau nereikalingų pasakymų ir veiksmų.

Dovanojo man gėles per kiekvieną pasimatymą, daug pasakojo apie save, savo šeimą. Aš buvau pirmo kurso studentė pedagoginiame institute. Jis buvo vyresnis už mane 5 metais ir jau dirbo brigadininku gamykloje. Susitikinėję du metus mes susituokėme. Apsigyvenome dviejų kambarių bute, dovanotame jo tėvų.

Mes abu dirbome, kūrėme gyvenimo planus, galvojome apie pagausėjimą. Žodžiu, viskas buvo kaip pas visus – planai, svajonės, troškimai.
Kai gimė pirmasis mūsų sūnus, vyras nusprendė išeiti iš darbo ir išbandyti save versle. Pradinį kapitalą pasiskolino iš savo tėvų, jie kaip tik pardavė sodą. Kai bebūtų keista, verslas ėjosi gerai – tai buvo skalbykla, skolas vyras atidavė per 2 metus.

Mūsų gyvenimas tapo turiningesnis, dažnai važiuodavome ilsėtis, gerai rengėmės, nusipirkome 2 mašinas ir gerą sodą, aš nedirbau, vėliau pagimdžiau antrą vaiką.

Taip praėjo 5 metai, tačiau verslui palaipsniui atėjo galas. Konkurentai užsmaugė. Iš pradžių vyras dar bandė laikytis, tačiau nepavyko, tada įkalbėjo mane parduoti sodą, žadėdamas, kad tai laikina. Nepadėjo. Tais metais pirmą kartą vasarą mes nevykome atostogauti.

Skalbyklos išgelbėti nepavyko. Paskui atsirado autoservisas, bet jis vis niekaip negalėjo atsistoti ant kojų. Pardavėme mano automobilį. Paskui vyras ėmė įkalbinėti parduoti mūsų butą, persikelti (žinoma, laikinai) į priemiestį. Jis prisiekinėjo, kad tai neilgam ir kad jis turi gerų idėjų.

Kažkuriuo momentu aš pasidaviau ir sutikau, patikėjau juo. Mes pardavėme butą, nusipirkome vieno kambario butą priemiestyje, tačiau tai nepadėjo, pinigai išskrido katastrofišku greičiu. Žinoma, įpratus prie „gero gyvenimo“, buvo skaudu ir apmaudu atsisakyti savo įpročių, skaudu žiūrėti į vaikus, kuriems visą laiką reikėjo sakyti „ne“ jų norams. Jeigu sąžiningai, aš net gatvėje pamačiusi pažįstamus arba pereidavau į kitą pusę, arba apsimesdavau nepažįstanti, taip man buvo gėda. Vaikai klausinėjo tėvo, kada viskas susitvarkys, bet jis, panašu, pats nusivylė ir abejingai atsakinėjo „nežinau“.

Šiuo metu jis ištisas dienas guli ant sofos ir „galvoja“, kaip susigrąžinti praeitį. Aš prašau jo įsidarbinti bet kur, tačiau jis atsako, kad kažkam padirbti jis visada spės, o kol kas jis galvos, kaip vėl prikelti verslą. Abiejų pusių tėvai irgi bandė jį atvesti į protą, veltui.

Pagal išsilavinimą aš matematikos mokytoja, pradėjau vesti nuotolines pamokas, bet mano uždarbio katastrofiškai mažai mūsų šeimai. Paprotinti jo neišeina. Kartais mūsų pokalbiai virsta skandalais, jis kaltina mane tuo, kad aš gyvenau su juo dėl pinigų, o dabar, sunkiu periodu, nepalaikau ir „lesu smegenis“. Žinoma, taip nėra.

Patarkite, ką galima padaryti tokioje situacijoje? Iš vienos pusės aš negaliu visko tempti ant savo pečių, o iš kitos – bijau smarkiai jį spausti, jis aiškiai depresyvios būklės.

You cannot copy content of this page