Vyras stato namą, tačiau nori viską apiforminti savo motinos vardu. Jis jau patyrė vienas skyrybas ir dalytis turto daugiau nepageidauja

Pastaruoju metu manęs neapleidžia nerimas dėl mūsų vaikų ateities.

Esmė tame, kad vyras susituokęs jau antrą kartą. Ir po santuokos su pirmąja žmona jiems teko viską dalintis perpus. Jie kartu pirko butą, mašiną. Ir štai šis faktas, kad visas santuokoje įgytas turtas laikomas bendru, vyrui ypač nepatiko.

Žinojau, kad vyras turi nuosavą žemės sklypą, kuriame jis, prieš mums susipažįstant, pradėjo namo statybą. Kai mes susituokėme, sužinojau, kad šį sklypą vyras apdairiai apiformino savo motinai.

Jis išvis dabar nenusiteikęs nieko apiforminti savo ar žmonos vardu. Taip man buvo pareikšta. Juk, kaip jis suprato pirmoje santuokoje, meilė neamžina, o jei mes sumanysime skirtis, tai dabar jau aš galėsiu į kažką pretenduoti.

Mes susituokę jau 7 metus. Per tą laiką mums gimė du vaikai.

Nieko negaliu pasakyti, jis uždirba kaip mūsų regione labai netgi neblogai. Mums su vaikais pragyvenimui pilnai pakanka.

Be to, visą tą laiką vyras tęsia namo statybą. O šis malonumas toli gražu ne iš pigiųjų. Dabar pagrindiniai darbai beveik baigti. Liko nedaug. Vyras planuoja, kad galėsime įsikelti jau šį rudenį.

Štai taip ir gaunasi, kad nei vaikai, nei aš vyro beveik nematome. Jis arba dirba, išvažiuodamas į reisą vairuotoju, arba užimtas namo statybomis. Tai yra, vaikų auklėjime jis nedalyvauja nė vienu žodžiu.

Su anyta mūsų santykiai nekokie. Ji gana šaltai elgiasi ir su manimi, ir su anūkais. Aš net kažkada išgirdau iš jos frazę, kad ji nesiruošia pratintis prie vaikų, kadangi skyrybų atveju jie vis tiek liktų su motina, tai yra su manimi, o tai reiškia, kad močiutė jų daugiau ir nepamatys.

Iš viso to per pastaruosius metus man susidarė aiškus įspūdis, kad ir vyras, ir jo motina šaltakraujiškai ruošiasi mūsų skyryboms.

Tačiau tarp mūsų nėra jokių konfliktų ar nesutarimų kitais klausimais. Tik vienas – aš manau, kad vyras stato namą faktiškai savo motinai. Mes su vaikais su šia nuosavybe neturime nieko bendro.

Tačiau vyras per visus 7 metus šiuo klausimu savo pozicijos nekeičia. O mane labiausiai neramina šioje situacijoje, o kaip gi mūsų vaikai? Jie juk šioje istorijoje, jei ką, nukentėtų labiausiai.

Kodėl nei jų tėvas, nei močiutė nepergyvena dėl vaikų ateities? Aš juk pergyvenu ne dėl savęs. Nė minčių niekada neturėjau, kad vyras apiformintų namą mano vardu. Tačiau vyro darbas gana rizikingas ir pavojingas. O jei jam kas nors nutiks?

Aš pilnai galiu įsivaizduoti, kad mano šaltakraujiška anyta nė antakio nepajudins. Ji paprasčiausiai išmes ir mane, ir anūkus iš namo, kuris juridiškai priklauso jai.

Kaip tokioje situacijoje apsaugoti savo vaikus? Nuo visų šių minčių pastarosiomis dienomis labai neramu. O dar neįtikėtinai apmaudu, kad faktiškai visi aplink – ir vyras, ir jo motina – gyvena laukdami mūsų skyrybų.