„Žinai, tėti, aš net džiaugiuosi, kad tu ne su mumis“

Sveikas, tėti!

Tu, aišku, nežinai, kad aš įstojau į universitetą, kaip ir planavau, į filologijos fakultetą, užsienio kalbas. Tobulinsiu vokiečių, anglų ir prancūzų, kurias ir taip neblogai moku.

Nors kam tau tokios smulkmenos, jos tau turbūt visiškai neįdomios, sprendžiant iš to, kad tu daug metų nesidomi, ar mes su mama išvis gyvos. Galbūt tu bent kartais užduodi sau tokius globalius klausimus.

Mes gyvos. Gyvos todėl, kad sugebėjome išgyventi po to, kai tu mus palikai. Sugebėjome ne dėka tų varganų centų, kuriuos tu kartais atsiųsdavai. Mums su mama teko spręsti labai daug klausimų tuo nelengvu periodu. Pavyzdžiui, pirkti grikių kruopas ar kviečių, nes pastarosios pigesnės.

Ir kaip man vaikščioti į mokyklą – su sena, perpučiama striuke, bet naujais batais, ar nupirkti naują striukę, tačiau šlepsėti akimirksniu lietuje permirkstančiais pusbačiais. Tavęs visa tai nejaudino, kaip ir tai, kad mes su mama skaitydavome prie vienos stalinės lempos, kad sutaupytume elektros.

Kartą mama dvi savaites neprisipažino, kad eina į darbą su temperatūra, kol vos neprarado sąmonės ir kolegos iškvietė greitąją. Tačiau mama atsisakė gultis į ligoninę, juk tada aš likčiau viena namuose, o ir pinigų vaistams nebuvo, viskas apsiribojo lašine, kurią sulašino greitosios pagalbos gydytoja.

Ir nepaisant to, mes su mama stengėmės nenusiminti, nors kartais norėdavosi tiesiog staugti iš liūdesio. Drąsindavome viena kitą juokais, net pokštais, gerais, nekaltais, nuo kurių širdyje darydavosi truputį lengviau.

Mes nepasidavėme. Mama pradėjo kepti nedidelius tortukus, iš pradžių pažįstamiems, paskui tie pažįstami pasiūlė savo pažįstamiems ir mums su mama jau teko triūsti dviese.

Mūsų finansai pasitaisė, nors miegojome nuo tada mažiau, kad spėtume aptarnauti visus norinčius.

Kartais man norėdavosi, kad tu sužinotum apie mūsų pasiekimus, kartais – kad padėtum, apgintum nuo klasiokų, kurie reikalavo iš manęs duoklės už ramų mokslą. Tačiau tavęs nebuvo, o apgynė mane visiškai nepažįstamas vaikinas, išvaikęs chuliganus ir įspėjęs juos nė nesiartinti prie manęs, nes aš – jo mergina.

Vaikinas palydėjo mane iki namų ir davė savo telefono numerį, pasakęs, kad susitikinėja su mergina ir pas juos viskas rimta, o man bus tiesiog draugu. Ir mes su juo išties tapome draugais, o mokykloje nuo tada manęs niekas nelietė.

Taigi, nors tavęs ir nebuvo mano gyvenime, problemas spręsti aš išmokau, sprendžiu jas ir dabar, be studijų, mokysiu anglų kalbos darželio paruošiamąją grupę. Supranti kodėl?

Žinoma, nes iš vienos stipendijos bus sunku gyventi, o gyventi norisi ir aš gyvensiu. Todėl aš netgi džiaugiuosi, kad tu išėjai, galbūt, jei ne tai, aš nebūčiau tokia savarankiška ir įsitikinusi, kad su viskuo susidorosiu. Ir dėl to man tavęs visai nereikia.

Visame pasaulyje turiu vieną žmogų, kurį labai myliu. Ir atiduosiu viską, kad mama būtų laiminga.

O tau, esu įsitikinusi, neatsiras noro parašyti panašų laišką. Sudie!