Žmona grįžo iš atostogų diena anksčiau ir užtiko vyrą su kaimyne. O paskui, žinoma, kerštas ir skandalai

Marijona ėjo namo ir vos valdėsi. Rankinuke, slaptoje kišenėlėje, gulėjo nedidelis popieriaus lapelis. Ir jis taip džiugino Marijoną, kad jai norėjosi šokinėti ant vienos kojos, ploti delnais ir dainuoti.

Tai buvo orderis kambariui „komunalkėje“!

Tai bus pirmasis nuosavas jų butas! Namas jau priduotas ir įsikelti galima nors dabar. Galiausiai ji turės savo kampą, o ne nuomojamą. Reikėtų, žinoma, namo, ten laukia maža dukrelė ir vyras, tačiau kojos nešė Marijoną tiesiai pagal adresą, užrašytą orderyje.

Ji priėjo prie naujo namo, paskaičiavo aukštus, štai ten 5 aukšte bus jos langas. Ten stovės gėlė, ten kabės jos užuolaidėlės, o už lango, kambaryje bus sofa, lovelė ir šifonjerė.

Ko dar reikia laimei?

Ji nesusilaikė ir nušokavo viena koja per „klases“, nupieštas kreida ant asfalto. Vienas, du, trys, keturi, penki! Štai mano aukštas!

Ji iššoko iš lifto ir apsižvalgė. Štai 45 butas. Pasirausė rankinuke ir išsitraukė raktus. Atsargiai pasuko raktą ir atidarė duris.

– Tu kas dar tokia?

Į Marijoną grėsmingai įsistebeilijo moteris su liemenuku ir kelnaitėmis. Ji buvo vyresnė už Marijoną, stambesnė. Juodi trumpai kirpti plaukai. Moteris įsisprendė rankomis į šonus ir iš pažastų kovingai styrojo juodi stangrūs plaukai.

Marijona susiraukė, bet susivaldė.

– Pas mane orderis 20 metrų kambariui šiame bute,- ji pasistengė tai ištarti ramiai.

– Mat kaip, pasirodo,- nusiminusi atsiduso moteris. – Aš Rožė, tavo kaimynė, žinok,- ji piktai pažvelgė į Marijoną. – Na ir kada ruošiesi kraustytis?

– Rytoj,- nusišypsojo Marijona, juk kaimynė, neverta gadintis santykių.

– Po savaitės,- pareiškė Rožė. – Tame kambaryje aš gyvenu, – ji grėsmingai pažvelgė į Marijoną,- kol kas,- ji išskyrė žodžius „kol kas“. Mano mažesnis ir ten gyvena mama.

– Džiaugiuosi už jus, Rože, bet aš turiu orderį SAVO kambariui ir noriu persikelti rytoj. Kraštutiniu atveju,- Marijona pasistengė ištarti tai švelniai, bet tvirtai,- poryt. Kad jūs galėtumėte pernešti savo daiktus.

– Kas per alasas? – iš kambario kairėje į koridorių išėjo didžiulis plaukuotas diedas su „šeimyninėmis“ trumpikėmis, tingiai kasydamasis plaukuotą krūtinę. – Rožike, man nusibodo tavęs laukti lovoje,- jis vertindamas nužvelgė Marijoną. – Kas ta boba? Tavo draugelka? Bus trečia? – jis užsikvatojo, laikydamas juokelį sėkmingu.

– Ji išeina,- Rožė stūmė Marijoną pro duris. – Klausyk, kaimyne, nesugadink man asmeninio gyvenimo,- ji karštai šnibždėjo Marijonai į ausį,- poryt tai poryt. Man reikia motiną į kaimą išvežti. Ir Renatas poryt išvažiuoja. Aš juk pasakiau, kad visas butas mano, nagi, kaimyne, negadink man gyvenimo, eik!

Marijona laukė lifto ir įsivaizdavo, kaip ji čia atvažiuos poryt su skudurais ir buteliu „Beliznos“ ir viską atplaus. Ir tik paskui čia persikels vyras ir dukra. Ir į savo kambario duris ji privers vyrą įdėti didelę spyną. Geriau dvi.

Persikėlimas įvyko tik po savaitės. Rožė verkė, įkalbinėjo, nepersinešė daiktų, visaip bandė užsilaikyti Marijonos kambaryje. Ir tik tada, kai Marijona pagrasino ateiti su apylinkės įgaliotiniu, galiausiai atlaisvino kambarį, liedama ant Marijonos prakeiksmus.

Marijona iššveitė kambarį su chloru, parą vėdino, tuo pačiu išplovė ir priterštą virtuvę, tualetą bei vonią.

– Vadinasi taip, kaimyne,- po dviejų dienų generalinio tvarkymosi pasakė nuvargusi Marijona,- aš sutvarkiau butą po tavo šiukšlyno. Kad taip ir būtų. Budime po savaitę bendro naudojimosi patalpose. Savo kambario gali išvis neplauti, nors ne, smirdės, o pas mane mažas vaikas. Žodžiu, kad būtų švara. Ir pati nusiprausk, tu dvoki. Ir pažastis nusiskusk, tu juk padori moteris.

Rožė įsižeidė dėl pažastų. Savaitę nesikalbėjo. Tačiau po mėnesio jos susidraugavo.

Rožė tarėsi su Marijona dėl vyrų, suknelių ir šukuosenų. Prižiūrėdavo Alytę, Marijonos dukrą, jei jai reikėdavo eiti į parduotuvę.
Gyvenimas susitvarkė. Ir Rožė pasirodė gera moteris, nors ir gruboka. Tačiau Marijona stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Ne visi gimsta mieste ir gauna išsilavinimą. Svarbiausia, kad žmogus būtų geras.

O po metų Rožė pasidalijo su Marijona džiaugsmu:

– Vyrukas pas mane atsirado, geras. Išsilavinęs. Noriu už jo tekėti.

– Na tai juk gerai, Rože! – apsidžiaugė Marijona. – Kur jūs susipažinote?

– Netoli namų, – laiminga nusišypsojo Rožė. – Geras jis.

– Na ir puiku. Aš taip džiaugiuosi už tave.

– Tai gerai, kad džiaugiesi,- nusišypsojo Rožė. – Tu, Marijona, gera bobelė, gaila, kad mūsų pažintis buvo tokia nevykusi.

– Na, svarbiausia, kaip tęsėsi, Rože!

– Taip, – nusišypsojo ji. – Tu mane dar pyragus išmokyk kepti kaip tu. Gerai?

– Žinoma.

Pyragai Rožei nelabai gaudavosi. Tai pridegdavo, tai tešla niekaip neiškildavo. Ji pykdavo ir psichuodavo.

– Na ir velniop juos, tuos pyragus! Apsieis ir be jų,- ryžtingai pasakė ji po savaitės treniruočių virtuvėje ir išmetė eilinį kietą pyragą į kibirą. Gana.

O prieš kovo 8 Marijonai davė kelialapį poilsio namus. Visai savaitei. Ji niekaip negalėjo apsispręsti, o Rožė ją įkalbinėjo.

– Vos savaitei. Nenumirs tavo brangusis. O tau pailsėti reikia, štai paakiai pajuodę. Žiū, išeis pas jauniklę.

– Oi, Rožele, na ką tu kalbi,- juokais supyko Marijona, tačiau į poilsio namus išvažiavo.

Grįžo anksčiau. Neiškentė. Išvykimas vis tiek buvo numatytas rytoj priešpiet, o ji išvažiuos šiandien ir nakvos jau namie. Pasiilgo! Ir vyro, ir dukrelės, ir net Rožės.

Pakilo į savo aukštą ir prisiminė, kaip pirmąkart savo raktu atrakino butą. Šyptelėjo. Štai kaip būna. Kaimynė atrodė bjaurybė, o paaiškėjo – normali moteris.

Marijona atsargiai pasuko raktą ir atidarė duris. Tamsu. Keista, dar ne laikas miegoti. Rožės kambario durys buvo atdaros. Neužtraukto lango fone gerai matėsi Rožė su vyriškiu.

Marijona sustojo ir nežinojo, kaip reaguoti. Pas Rožę svečiuose vyriškis ir Marijona juos pamatė pačiu netinkamiausiu momentu.
Įdomu, o kur jos, Marijonos, vyras ir dukra? Gal svečiuose? Galbūt Marijonai reikėtų išeiti, kad netrukdytų ir paskambinti mamai arba anytai, sužinoti, pas ką dukra su vyru.

Ji pasistengė atsargiai uždaryti duris, šviesa krito ant vyro veido. Tai buvo jos, Marijonos, vyras Teofilis. Jis pažvelgė Marijonai į akis.

Marijona taip ir stovėjo, laikydamasi už durų rankenos, niekaip negalėjo jos paleisti. Paskui įbėgo į savo kambarį. Lovelėje miegojo dukra. Marijona ėmė blaškytis po kambarį ir rinkti dukros drabužius į lagaminą.

Už sienos viskas nutilo. Ir Marijona krito ant sofos, lyg tuo momentu jai išseko visos jėgos. Sėdėjo ir nežinojo, ką jai daryti.

Akyse stovėjo vaizdas: langas, o fone vyras ir moteris. Galvoje tvinksėjo taip skaudžiai, kad ji užmerkė akis ir pravirko.

– Ruoškis ir dink iš čia, kaimyne, – į kambarį užėjo Rožė.

Ji nė neprisidengė, stovėjo nuoga, visiškai nesidrovėdama.

– Teofilis kol duše, mes su tavim čia viską išspręsime. Mažę pasiimk, man ji nereikalinga, ir varyk. Dabar aš turėsiu ir vyrą, ir butą.

– Kodėl tu taip? – paklausė Marijona.

– Na o ką? Kodėl pas tave turi būti viskas? Aš irgi vyro noriu, ir buto viso noriu, o ne mažo kambariūkščio. Aš jam pasakiau, kad pas tave vyriškis,- patenkinta nusišaipė Rožė,- kartu radome laiškus tarp tavo baltinių, kuriuos aš Renato paprašiau parašyti. Teofilis nusiminė, aišku, bet aš jį greitai paguodžiau. Viskas,- ji švystelėjo lagaminą Marijonai,- dink.

Marijona aprengė mieguistą dukrą ir išėjo į gatvę. Pasigavo taksi ir nuvažiavo pas motiną.

Po mėnesio išsinuomojo butą ir padavė skyrybų. Skyrybų iškart nedavė, išsiuntė sutuoktinius pagalvoti. Per teismo posėdį Teofilis buvo sugniuždytas ir nelaimingas. Ir taipogi atsisakė skirtis. O po savaitės atėjo pas Marijoną. Verkė, prašė atleisti.

– Nežinojau aš,- lingavo jis ant taburetės mažučiame nuomojamame kambarėlyje, kur gyveno Marijona su dukra. – Primelavo ji viską, laiškus tuos pakišo. Renatas atėjo girtas, primušė ją ir man viską papasakojo. O aš, kvailys, patikėjau.

– Žinoma, kvailys, – šaltai pasakė Marijona. – Kaip tu galėjai taip apie mane pagalvoti?

– Na, – sumišo Teofilis,- tu juk ne mergaitė už manęs ištekėjai.

– Tiesa? – piktai paklausė Marijona. – O su kuo aš ne mergaite tapau?

– Na, su manimi,- Teofilis gūžtelėjo pečiais. – Koks skirtumas? Jei tu ryžaisi su manimi iki santuokos, tai kas tau trukdė taip pat pasielgti po?

– Man sąžinė trukdė. Dukra. Ir tai, kad aš ištekėjusi. O tau, matomai, niekas netrukdė. Viskas, išeik.

Po 3 mėnesių juos išskyrė. Kambarys, kurį gavo Marijona, jo nedalijo, todėl kad ir dalyti nebuvo ko, ir Marijona jį gavo įmonėje. Vaikas liko su ja.

Marijona norėjo apsikeisti kambarį, bet niekaip nesigavo. Gyventi ten buvo neįmanoma. Bet paskui rado. Apkeitė savo jaukų švarutėlį kambarį į vieno kambario butuką. Su priemoka. Žinoma, tai nebuvo afišuojama.

Ji kruopščiai rinkosi, kas taps Rožės kaimynu.

Tai buvo vyresnė pora, apie 50-ies. Vyras sėdėjęs, abu buvo užkietėję girtuokliai ir triukšmadariai, žinomi visame rajone. Namo, į kurį atsikraustė Marijona, gyventojai buvo laimingi, gavę tokią kaimynę.