45-erių Mykolas liko visiškai vienas. Jis niekada neturėjo šeimos, tačiau po vieno atsitikimo sužinojo svarbiausią savo gyvenimo paslaptį

Mykolas sėdėjo balkone ir galvojo, kuriuo momentu jis pasuko ne ten? Visą gyvenimą turėjo moterų, tačiau tuo pat metu liko be moteriško dėmesio.

Ir kaip taip išėjo… Pirmoji žmona buvo nevaisinga, o antroji buvo balerina. Su ja į vyro gyvenimą atėjo dietos, pseudosveika mityba, o iš tiesų – alinantis badavimas ir daug kito, kas neigiamai paveikė šeimyninį poros gyvenimą. Taip Mykolas ir liko gyventi vienas.

Jam buvo jau 45, o apie jaukius šeimos vakarus jis galėjo tik svajoti. Kartą jam į galvą atėjo vienas fragmentas iš gyvenimo. Kartą atostogaudamas prie jūros jis pamilo mergaitę žydromis akimis ir ilgais rusvais plaukais – jos vardas buvo Sofija. Jie pradėjo susitikinėti ir jų romanas tęsėsi visas Mykolo atostogas.

Grįžęs namo, vyriškis pamiršo savo kurortinę meilę. Kodėl? Ogi kvailas buvo, pats negalėjo suprasti. O dabar staiga ją prisiminė. Bet ne tik ją, o ir adresą.

Ir nusprendė išmėginti sėkmę, parašė laišką: porą žodžių bendrai apie orą, pafilosofavo ir laiško pabaigoje parašė, kad norėtų susitikti su Sofija.

Po dviejų savaičių Mykolas gavo laišką su vienu vieninteliu žodžiu: „Atvažiuok“. Sekančią dieną Mykolas sėdėjo kupe su vienu jaunuoliu. Nespėjo traukinys pajudėti, kai vyrai pradėjo kalbėtis apie šeimą.

– Pasisekė tavo mamai. Aš irgi sūnaus norėčiau. Bet nelemta…

– Aha, pasisekė. Man su ja pasisekė. Ji pati mane ant kojų pastatė. Savo tėvo nemačiau nuo gimimo. Motina viską pati ant savo pečių tempė,- atsakė Jogaila, taip vadino vaikiną. – Ką reiškia nelemta?

– Su moterimis nepasisekė. Arba joms su manimi – nežinau. Dabar važiuoju pas moterį, kurią pamilau, būdamas tavo amžiaus.

Mykolas ir Jogaila rado daug bendrų temų. Jie netgi buvo panašūs.

– Ką gi, Mykolai, atvykome. Galbūt mums pakeliui, aš jus pavešiu, jūs man taip patikote per tą trumpą laiką, noriu jums kuo nors padėti.

– Ačiū, tiek to, pats nusigausiu, adresą žinau,- liūdnai tarė Mykolas, juk jis atsisveikino su Jogaila kaip su sūnumi.

– Aš primygtinai prašau. O štai ir mano mama, einam, aš jus supažindinsiu.

Mykolas negalėjo patikėti savo akimis – prieš jį stovėjo ta pati Sofija. Jau nebe ilgais plaukais, tačiau tomis pačiomis žydromis akimis. Jie apsikabino. Jiems ir gyvenimo nebūtų pakakę, kad viską paaiškintų ir susigrąžintų kas prarasta.

Vėliau Mykolas sužinojo, kad Jogaila – jo sūnus ir maža šeima pagaliau susivienijo po 25 metų.

– Išlaikyti galima tik meile, o ne vaiku. Tu tada išėjai, o tai reiškia – meilė išėjo anksčiau,- taip Sofija atsakė į klausimą, kodėl nepasakojo apie Jogailą anksčiau.

You cannot copy content of this page